Vėlyvosios modernybės visuomenė (dabarties sociologijoje dažniau naudojama nei postmodernios visuomenės sąvoka), kuriai pagal kai kuriuos socialinius, politinius ir ekonominius požymius tipologiškai Lietuvos visuomenė galbūt jau priklausytų arba bent jau sparčiai artėja, išsiskiria ne tik įvairiopu (socialiniu, kultūriniu, vertybiniu, ekonominiu, politiniu ir dar visokiu kitokiu) visuomenės susiskaidymu, bet ir labai specifiniu – okupacijos sistemiškai primestu socialiniu padalinimu ir vis dar išliekančiu vertybiniu nesutarimu.
Tad gal būtų nelabai korektiška pakritikuoti menininkus abejingumu tautos simboliams ar jų siūlomų laisvės idėjų įgyvendinimo menkumu. Postmodernios (kultūros moksluose dažniau naudojama ši sąvoka) kultūros visuomenėje, kurios idėjos sklando ir mūsų visuomenėje, meno raiškos ir stilių įvairovės samprata, vertybių pliuralizmas, skeptiškas požiūris į tradicijas ir tradicines simbolių raiškas, ironija ir pastišas nepalengvina menininkams kūrybinių paieškų dalios. Nuostatų pasidalinimas tarp tradicinio realistinio Vyties skulptūros stiliaus ir sienelės su medžių kamienais neapibrėžtumo tik patvirtina vertinimų įvairovės kraštutinumus. Kita vertus, veikiausiai niekados nesutikčiau, kad tautos kovų už laisvę simbolių negali sukurti dabarties kartos menininkai.
Norėčiau jiems pasiūlyti idėją, kuri sujungtų tautos praeities ir dabarties kovų už tautos ir valstybės laisvę simbolius bei pakoreguoti įprastą jų raišką ir praplėstų šiems simboliams priskiriamų reikšmių lauką. Tokie simboliai du:
Amžinasis Lietuvos valstybės simbolis Vytis, turintis politinę reikšmę.
1990 m. už Lietuvos visuomenės paaukotas lėšas nupirkti juvelyriniai dirbiniai į blokados fondą, turintys pilietinės visuomenės reikšmę.
Pradėsiu nuo to, kad daugumai girdėtas, nors ir primirštas žodis votai turi labai seną ir gilią prasmę. Tapyti votai jau buvo žinomi pagoniškoje senovės Graikijoje, bet buvo paplitę kitose ikikrikščioniškose kultūrose, o labiausiai išpopuliarėjo krikščioniškoje Europoje. Voto žodžio pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio „votum“, reiškiančio linkėjimą, dovaną, pažadą. Daugelyje Europos šalių šie simboliai ir dabar vadinami lotyniškai – „ex voto“ (pagal duotą pažadą).– tai asmeninės padėkos, įžado arba prašymo simbolis, aukojamas viešoje maldos arba įvairių kitų ritualų vietoje. Krikščioniškoje kultūroje votai itin paplito kaip liaudies maldingumo forma. Votai buvo tiek tapyti paveikslėliai, tiek nedideli tauriojo metalo dirbiniai, pritaisomi prie šventųjų paveikslų, siekiant atsidėkoti už išgydymą, išgelbėjimą ar kitas malones.
Kaip žinia, blokados fondas – tai specialus fondas, įsteigtas Lietuvos Valstybinės komisijos, atsižvelgiant į visuomenės iniciatyvą 1990 m. balandį. Fondo lėšas sudarė Lietuvos ir kitų valstybių gyventojų, įstaigų, organizacijų, judėjimų įnašai. Nors už surinktas lėšas buvo nupirkti serijinės gamybos papuošalai, neišsiskiriantys savo menine verte, bet jau tuomet tapo visuomenės aukojimosi, tikėjimo savo ateitimi ir apvaizda simboliu. Jau anuomet (2008) perduodant brangenybes Nacionaliniam muziejui signataras, filosofas R. Ozolas pripažino – „tai nėra pinigais vertinami dalykai. Tai – dvasinės vertybės, ano metų mūsų vienybės liudijimas, kurio vieta muziejuje“. Bet gal ne tik...
Visos brangenybės – 26778 juvelyriniai dirbiniai, beveik visi – įvairių prabų aukso, daugelis su brangakmeniais ar sintetiniais akmenimis – buvo nupirkti už Lietuvos žmonių paaukotus pinigus. Gerai, kad šis rinkinys nebuvo išparduotas ar kaip nors išblaškytas, bet gal būtų dar geriau, jei jis nedūlėtų muziejuje, galbūt mes galime padaryti dar geriau, kuomet kiekvienas Lietuvos žmogus galėtų juos pamatyti ne tik tvarkingai suskaičiuotus ir sudėliotus muziejaus fonduose, bet viešai ir rituališkai ypatingoje vietoje.
Na, o dabar svarbiausia. Italijoje esu matęs ne vieną atvaizdą sudėliotą iš auksinių ar sidabrinių votų. Dažnai juose vaizduojama Marija arba kitų šventųjų atvaizdai, bet taip pat įvairūs kasdienybės vaizdai, jei tai tapyti paveikslėliai, laimingai išsigelbėjus ar išgijus. Šventųjų atvaizdai sudėlioti iš įvairių žiedų, karolių, segių ir kitų auksinių ir sidabrinių brangenybių.
Dažniausiai ant raudono aksomo iš auksu ir sidabru spindinčių brangenybių sukurtas ir įrėmintas atvaizdas sukuria ypatingą įspūdį, o žinant, kad tai žmonių, tikinčių dovanos galia, rūpestis savo artimaisiais, savo gyvenimu, savo tauta ar dar kuo, kas jiems brangu, suteikia paveikslams ypatingą prasmę. Arba ant medinių lentelių piešti aukojami votai su užrašu VOTUM FECIT ET GRATIAM ACCEPIT (Jis pasižadėjo ir buvo pamalonintas) buvo paplitę krikščioniškoje Europoje, ypač Italijoje ir Ispanijoje, o taip pat Pietų Amerikoje.
Už Lietuvos žmonių dovanotas lėšas nupirktos brangenybės yra tarsi votai – žmonių dovanos ir kartu pažadas bei linkėjimas savo vienai iš svarbesnių pasaulietinės tapatybės tvirtovių – nacionalinei valstybei. Būtent dėl to už visuomenės aukotas lėšas nupirkti juvelyriniai dirbiniai derėtų su valstybės simboliu Vyčiu.
Turime talentingų tekstilininkų ir architektų. Gal vertėtų pakviesti tekstilininkus ir pasiūlyti jiems iš visų tų brangenybių sudėlioti Vyties paveikslą. Veikiausiais tai būtų pakankamai didelis atvaizdas, nes blokados fonde yra 26778 juvelyriniai dirbiniai, o įrėminus, šis iš Lietuvos žmonių aukų sukurtas Vyties atvaizdas galėtų būti eksponuojamas Lukiškių aikštėje nedideliame šiuolaikinės architektūros pastate bei tapti tautinės piligrimystės vieta.
Toks daugialypis simbolis apimtų ir archetipinį dovanojančio ir gaunančio žmogaus santykį su tikėjimu, ir labai konkretų tikėjimo objektą – Lietuvos valstybingumą.