Apie ką mes čia...
Įkvėpta žymaus amerikiečių siaubo ir fantastikos rašytojo Howardo Phillipo Lovecrafto kūrybos, Betė svajoja sekti jo pėdomis ir vieną dieną tapti ne ką mažiau pripažinta plunksnos meistre. Važiuodama į naujus namus su savo mama ir sese Vera, ji dalijasi su jomis pirmais parašytais kūriniais. Būtent nauja vieta Betei turėtų dar labiau padėti siekti svajonės. Tačiau, atvažiavus į naujus namus, įvyksta tragedija, kuri akimirksniu pakeičia paauglės gyvenimą...
Kūrinio turinys
Režisierius Pascalis Laugieris po 2008 metais pasirodžiusio psichologinio siaubo trilerio „Kankinės“ taip ir nebuvo sukūręs nieko panašaus, kas šokiruotų ir kartu keltų nuostabą. Todėl sužinojus, kad į Lietuvos kino teatrus atkeliaus naujas šio režisieriaus darbas, apsidžiaugiau, nes kine seniai nebuvo jokio gero ir kokybiško kankinimo temos filmo, kuris žavėtų ne vien sadistiškais filmo kūrėjų sprendimais, bet dar ir būtų originaliai pateiktas.
Filmo anonsas:
Apie „Pjūklo“ ar „Išvalymo“ filmų serijas nekalbėsiu, nes ten pateikiamas šiek tiek kitokio pobūdžio smurto proveržis. Šis filmas nėra toks primityvus. Jame nedominuoja vien makabriškai atrodančios scenos, kurios kelia šiurpą, bet puikiai yra pateikta ir visa psichologinė siužeto linija.
O siužetas, atsižvelgiant į siaubo žanrą, tikrai vertas dėmesio. Jis yra taip gerai sudėliotas, kad kelis kartus mane išties maloniai nustebino dėl itin gerai apgalvotų šio pasakojimo vingių.
Apie ką yra šis filmas tikrai nežadu pasakoti, nes patikėkite, gudriai apgalvoti režisieriaus ėjimai tada praras visą esmę, jeigu paminėčiau bent vieną svarbią šios istorijos detalę. Todėl papasakosiu būtent apie tai, kaip šis filmas paveikia.
Pirmiausia, tai yra puikus psichologinis žaidimas su žiūrovo pasąmone. Smurtas, kuris čia yra pateikiamas, nėra vien fizinis. Manau, kad tai yra baisiausia, kas gali nutikti žmogui, kuris nesuvaldo savo instinktų ir morališkai palūžta viduje kaip asmenybė.
Antra, filmas gali pasigirti nuostabiai išreikšta ir baugia atmosfera, kuri priartina prie geriausių siaubo žanro projektų. Man buvo tikrai nejauku stebėti tam tikras scenas, kuriose atviras pagrindinių herojų kankinimas buvo demonstruojamas taip nejaukiai. Lyg stebėčiau kokią nors Robo Zombio fantaziją ar atsidurčiau jo sapne per prievartą.
Trečia, juostoje pateikiamas labai įdomus seserų ir jų mamos ryšys bei pabaisų, kurie jas kankino, portretai. Žinote, esu matęs labai daug išsigimėlių kine, bet šie buvo labai jau iškrypę ir neprognozuojami. Vien pasižiūrėjus į juos buvo baisu. O ką jau kalbėti apie kiekvieno iš jų veiksmus. Šiuo atveju sužavėjo ir tikroviškumas.
Ir tai yra labai maža dalis to, kas jūsų laukia. Svarbu, jog pats filmas išlaiko įtampą ir jis nėra nuobodus. Netrūksta čia nei „siaubo šuolių“, nei pakankamai gerai sukalto veiksmo, kuris dar labiau pagyvina filmą.
Įdomu, kad tai nėra eilinis kvailas kino projektas, kuris turi pritraukti vien dėl to, kad jame daug kraujo ir žudynių. Tikrai ne tai nulėmė šios kraupios ir protingai sudėliotos siaubo juostos kokybę.
Be abejo, rekomenduoju filmą žanro gerbėjams ir tiems, kurie mėgsta aštresnio siužeto filmus. O tie kino mėgėjai, kurie turi silpnus nervus, geriau neikite. Pasitaupykite savo sveikatą. Visgi filme yra labai daug akims nemalonių momentų, kurie gali stipriai paveikti jūsų psichiką.
Techninė juostos pusė
Techninėmis subtilybėmis sukurta filmo atmosfera. Ypač puikiai pasidarbavo filmo dekoracijų ir kostiumų meistrai, kurie sukūrė išties bauginančią atmosferą vien dėl ypač kraupių fone pasirodančių detalių. Praėjus dienai po peržiūros vis prisimenu tas kraupias senovinių lėlių akis, kurios ilgam įstrigo mano galvoje. Žinoma, tai dar ne viskas. Grimas irgi buvo itin įtaigus. Žiūrint į nukankintus aukų kūnus galima pasijausti blogai dėl tokio tikroviškai atrodančio ir akims nemalonaus vaizdo.
Garso takelis puikiai perdavė reikiamą toną filmui, todėl viskas čia buvo gerai. Atmosfera buvo paaštrinta ir muzikinėmis kompozicijomis, kurias filmui kūrė pats režisierius.
Ir kalbant būtent apie smurto proveržį, šiuo atveju turime būti dėkingi ne kam kitam, o juostos operatoriui Danny‘iui Nowakui, kuriam pavyko visais įmanomais kampais apčiuopti pačius svarbiausius filmo momentus, leidusius pašiurpti odai.
Vaizdo montažas irgi geras. Vien dėl tos scenos su kai kuriais užsuktais siužetiniais vingiais galima paploti, nes tie keli momentai išmušė iš vėžių ir gerai apgavo. Tikrai buvo įdomu stebėti filmą ir galvoti, kas bus toliau ir kaip dar filmo kūrėjai sugebės nustebinti.
Garsas geras. Stiprus ir reikiamose vietose labai sustiprintas, kad būtų gautas atitinkamai šiurpus efektas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Net sunku vertinti aktorius, nes filme jų buvo ne tiek ir daug, bet ir iš jų visą šou pavogė Betės vaidmens atlikėjos – Emilia Jones ir Crystal Reed. Abi šios aktorės įkūnijo jaunesnę ir vyresnę personažo versiją. Ir tą jos padarė labai gerai. Emocijos liejosi iš visų pusių, o tai tikrai leido suvokti personažo trapumą ir pamatyti jo metamorfozę visos šios juostos metu.
Kiti aktoriai, kurie filme atliko ne pagrindinius, tačiau ne mažiau svarbius vaidmenis, buvo žymi prancūzų aktorė ir dainininkė Mylenie Farmer, storulį suvaidinęs Robas Archeris ir jaunąją bei vyresnę Verą įkūnijusios Taylor Hickson ir Anastasia Phillips. Jiems aš jokių priekaištų neturiu. Kiekvienas buvo savo vietoje ir leido mėgautis visu šiuo kraupiu šou.
Verdiktas
„Vaiduoklių žemė“ – puikus savo makabriškumu ir nestandartinio pobūdžio bei gudriai apgalvoto nenuspėjamo siužeto psichologinis siaubo trileris, kuriame prancūzų režisierius Pascalis Laugieris suteikia išskirtinę galimybę pamatyti pernelyg tikrovišką vienos jaunos merginos, mylinčios Lovecrafto kūrybą, košmarą.
