Iškilus prancūzų filosofas ir rašytojas Volteras sykį šmaikštavo, kad, gyvavusi beveik ištisą tūkstantmetį, silpstanti Šventoji Romos imperija nebėra nei Šventoji, nei Romos, nei imperija. Šiandien, po 250 m., Volteras prašosi perfrazuojamas: silpstanti liberalioji pasaulio tvarka nebėra nei liberali, nei pasaulio, nei tvarka.
Dešimtmečius puoselėtos bendros vertybės
Jungtinės Amerikos Valstijos, glaudžiai bendradarbiaudamos su Jungtine Karalyste ir kitomis valstybėmis, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui nustatė liberaliąją pasaulio tvarką. Tikslas buvo užtikrinti, kad aplinkybės, dėl kurių per tris dešimtmečius kilo du pasauliniai karai, niekada nebepasikartotų.
Šiuo tikslu demokratinės šalys užsibrėžė sukurti tarptautinę sistemą, kuri būtų liberali, t. y. būtų grindžiama teisinės valstybės principais ir pagarba valstybių suverenumui bei teritoriniam vientisumui. Nuspręsta užtikrinti, kad žmogaus teisės būtų ginamos. Viso to turėjo būti siekiama visos planetos mastu. Kartu buvo sutarta, kad dalyvauti šiame projekte visos valstybės galės laisva valia. Institucijos buvo kuriamos tam, kad padėtų užtikrinti taiką (Jungtinės Tautos), plėtoti ekonominius santykius (Pasaulio bankas) ir vystyti prekybą bei investicijas (Tarptautinis valiutos fondas, o vėliau – Pasaulio prekybos organizacija).
Tvirtą užnugarį šiam ir kitiems panašiems projektams teikė ekonominė ir karinė Jungtinių Valstijų galia, Europoje ir Azijoje veikiančių aljansų tinklas ir branduoliniai ginklai, kurių paskirtis buvo atgrasyti galimus agresorius. Taigi liberalioji pasaulio tvarka buvo paremta ne tik demokratinių šalių iškeltais idealais, bet ir vadinamąja kietąja galia. Liberalumu anaiptol nepasižyminčiai Sovietų Sąjungai visa tai buvo svetima – jos supratimas apie tai, ką reiškia tvarka, buvo visiškai kitoks negu Europoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių.
Situacija kinta daugelyje pasaulio šalių
Liberalioji pasaulio tvarka pasirodė esanti kaip niekad tvirta pasibaigus Šaltajam karui ir subyrėjus Sovietų Sąjungai. Tačiau šiandien, praėjus ketvirčiui amžiaus, jos ateitis pradeda atrodyti miglota, mano R. N. Haassas. Trys šios tvarkos komponentai – liberalizmas, visuotinumas ir buvimas tvarka tiesiogine šio žodžio prasme – dabar susiduria su tokiais dideliais išbandymais, kokių nebuvo per visą jos 70 metų istoriją.
Liberalizmas pradeda atsitraukti. Demokratinės šalys ima jausti augančio populizmo poveikį. Europoje vis daugiau populiarumo įgyja kraštutinių pažiūrų partijos. Jungtinei Karalystei referendumu nusprendus trauktis iš Europos Sąjungos, pasidarė akivaizdu, kad elitas nebeturi tokios įtakos kaip anksčiau. Net Jungtinėms Valstijoms tenka patirti tai, ko anksčiau nebuvo: paties Amerikos prezidento išpuolius prieš šalies žiniasklaidą, teismus ir teisėsaugos institucijas. Autoritariniai režimai, kaip antai Kinija, Rusija ir Turkija, aukščiausiuose sluoksniuose telkia dar daugiau galios. Tokios šalys kaip Vengrija ir Lenkija, panašu, nelabai domisi grėsmėmis savo jaunai demokratijai.
Darosi vis sunkiau kalbėti apie pasaulį kaip apie visumą, teigia R. N. Haassas. Pasak jo, esame priversti stebėti regioninių santvarkų – arba tiksliau, kaip tai ypač būdinga Artimųjų Rytų šalims, netvarkų – atsiradimą. Kiekviena iš jų – su savais ypatumais. Pastangos sukurti visuotinę sistemą žlunga. Įsitvirtina protekcionizmas; paskutinis pasaulinių derybų dėl prekybos ratas taip ir nedavė jokių vaisių. Elgesys kibernetinėje erdvėje iki šiol nereglamentuojamas praktiškai jokiomis taisyklėmis.
Pasaulis darosi sau abejingas
Tuo pačiu metu vyksta nuožmi kova dėl valdžios – kaip anksčiau. Panaudodama ginkluotą jėgą tam, kad pakeistų Europos sienas, Rusija pažeidė esminę tarptautinių santykių nuostatą. Negana to, kišdamasi į 2016-ųjų JAV prezidento rinkimų procesą, ji pažeidė šios šalies suverenumą. Šiaurės Korėja nesiteikė jungtis prie itin svarbaus tarptautinio susitarimo dėl branduolinio ginklo neplatinimo. Pasaulis ramiai stebėjo humanitarinį košmarą Sirijoje ir Jemene. Nei Jungtinės Tautos, nei jokia kita organizacija pernelyg nesureagavo, kai Sirijos vyriausybė panaudojo cheminį ginklą. Venesuela, kaip valstybė, griūva. Vienas iš šimto žmonių pasaulyje yra arba pabėgėlis, arba dėl susiklosčiusių aplinkybių priverstas palikti savo namus.
Yra keletas priežasčių, kodėl visa tai vyksta ir kodėl visa tai vyksta būtent dabar. R. N. Haasso teigimu, populizmo išpopuliarėjimą iš dalies nulėmė tokie veiksniai kaip jau kurį laiką nekintantis pajamų lygis ir darbo vietų praradimas. Viena iš pagrindinių to priežasčių – naujų technologijų pritaikymas pramonėje, nors dažniausiai kaltę bandoma suversti importui ir imigrantams. Siekdami išplėsti savo galias, lyderiai vis ryžtingiau į pagalbą telkiasi nacionalizmą – tai ypač matyti sudėtingų ekonominių ir politinių sąlygų kontekste. O tuo metu pasaulinio lygmens institucijos negeba prisitaikyti prie naujos galios pusiausvyros ir technologijų.
Amerikos vaidmuo – neeilinis
Vis dėlto pagrindinis veiksnys, nulėmęs tai, kad liberalioji pasaulio tvarka staiga ėmė ir pašlijo, yra pasikeitusi JAV pasaulėžiūra, mano komentaro autorius. Į prezidento postą atėjus Donaldui Trumpui, JAV nusprendė neprisijungti prie Ramiojo vandenyno partnerystės sutarties ir pasitraukti iš Paryžiaus klimato susitarimo. Nuogąstauta, ar Amerika nepasitrauks ir iš Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimo bei Irano branduolinio susitarimo. Ji vienašališkai įvedė muitų tarifus plienui ir aliuminiui, motyvuodama tuo, kas tiktų ir bet kuriai kitai valstybei (nacionaliniu saugumu), ir taip pasaulyje sukėlė prekybos karo grėsmę. Ji privertė suabejoti savo ketinimais laikytis įsipareigojimų NATO šalims ir kitiems sąjungininkams. Ir ji retai kada kalba apie demokratiją ir žmogaus teises. Atrodo taip, tarsi „Pirmiausia – Amerika“ ir liberalioji pasaulio tvarka būtų nesuderinami dalykai.
Rašinio autorius R. N. Haassas teigia neturintis tikslo kritikuoti išskirtinai Ameriką. Kitos didžiosios pasaulio galios, tarp kurių – Europos Sąjunga, Rusija, Kinija, Indija ir Japonija, jo nuomone, taip pat nusipelno kritikos už tai, ką daro arba ko nedaro, arba už abu. Tačiau Amerika, pasak jo, nėra tik eilinė šalis. Ji buvo pagrindinė liberaliosios pasaulio tvarkos architektė ir pagrindinė jos užtarėja. Ji buvo ir pagrindinė naudos gavėja.
Todėl Amerikos sprendimas atsisakyti vaidmens, kuris buvo nuo jos neatsiejamas daugiau kaip septynis dešimtmečius, žymi lemiamą istorinį posūkį. Liberalioji pasaulio tvarka negali gyvuoti pati savaime. O kitos šalys jos neišsaugos, nes vienos neturi intereso, kitos – priemonių tai padaryti. Tai reiškia, kad pasaulis bus mažiau laisvas, mažiau klestintis ir mažiau taikus – tiek amerikiečiams, tiek kitų pasaulio šalių gyventojams.
