Nuomojamame name įrengtos televizijos studijos paskutiniame aukšte esančiame kabinete, kur ir kalbėjomės, jis kasdien dirba kartu su ilgamečiu savo kolega Haroldu Mackevičiumi. Tiesa, V. Šerėnas scenarijus savo kuriamos laidos „Dviračio žinios“ rubrikai, kurioje politikos įvykius komentuoja „peliukai“, vis dar rašo ranka ir tik vėliau politikus pašiepiančių laidų idėjos persikelia į kompiuterį. Taip nuo ankstyvo ryto iki vakaro jie kuria jau ne vieną dešimtmetį televizijos žiūrovus džiuginančią laidą.
Vytautas juokauja, kad nors jo laida ir nesikeičia jau daugybę metų, o ilgus metus laidą vedė tuo pačiu vyšninės spalvos švarku, atėjo metas pokyčiams asmeniniame gyvenime ir teko kraustytis į gretimą namą. Šiuo metu su žmona Dalia ir jaunėle dukra Ryte gyvenantis televizijos veidas sako, kad kraustymosi į kitą rajoną tiesiog nepakeltų ir apskritai vengia didelių pokyčių gyvenime. Kita jo dukra Gintė šiuo metu dirba Londone ir apie sugrįžimą į gimtinę kol kas negalvoja.
„Jau dvidešimt metų gyvenau pirmame aukšte ir toliau taip gyvenčiau, bet pirmame aukšte tame name buto niekas nepardavė. Man patinka ten gyventi, nes nors ir bute, bet išėjus į kiemą gali pasijausti kaip privačiame name, nes automobilis stovi prie durų, turi rūsį ir net užuolaidų mano svetainėje niekada nebuvo. Neturiu nuo ko slėptis. Tačiau svajonės pasistatyti savo namą niekada neturėjau. Turiu sodybą Labanore ir jos man visiškai pakanka. Esu miesto žmogus ir man patinka triukšmas, miesto gyvenimas“, – pasakojo pašnekovas.
Labanoro girioje prieš daugelį metų įkūręs kaimo turizmo sodybą jis sako, kad tuomet tai laikė tikrai puikiu planu, nors šiandien taip nebegalvoja.
„Dar kažkada aiškinau žmonai, kad sodyba gali save išsilaikyti, bet dabar taip nebesakyčiau. Pirtį turiu ir bute, bet ji nėra tokia efektyvi. Daugiabutyje esanti pirtis nebenaudojama penkerius metus ir jau tapo kosmetikos sandėliu. Galiu gyventi ir be pirties, bet kam to reikia, jei galiu nuvažiuoti ir pailsėti“, – juokiasi V. Šerėnas.
Kai 1990 metais jis buvo jaunas mokslininkas ir rašė mokslinį darbą bibliotekoje, nė nenutuokė, kad ateitis jo laukia ne universitete, o televizijoje. Tolimesnį gyvenimo kelią nulėmusiu ženklu tapo mokslininkų skaityklos Martyno Mažvydo bibiotekoje pavadinimo pakeitimas. Nuolatos ten lankęsis V. Šerėnas vieną dieną pamatė, kad nebeliko jam įprasto skaityklos pavadinimo, o jį pakeitė „SNO skaitykla“.
„Taip išėjau ir daugiau nebegrįžau. Tai buvo ženklas, kad gana. Nugalėjo televizija. Dar po mokslinės veiklos dirbau kainų konkurencijos tarnyboje. Jau tuo pat metu filmavausi televizijoje, bet reikėjo pasirinkti kažką vieną. Laimėjo mano ekonominis mąstymas. Negalėčiau užtikrinti vidutiniškai normalaus šeimos egzistavimo ir vartojimo dirbdamas konkurencijos tarnyboje ar universitete.
Reikėjo paskaičiuoti, ar bus ką vagyti ir kur gyvens mano šeima. Televizija tiesiog žadėjo sotesnį gyvenimą. Nesigailiu, bet ir patikrinti, koks būtų gyvenimas priėmus kitą pasirinkimą, negaliu. Tačiau žinau, kad universitete niekas nepasikeitė. Reikėjo bandyti. Galų gale, aš ir pratęs nedirbti, jei taip galima sakyti (šypsosi).
Kažkada išėjau iš darbo tarpmiestinėje ryšių stotyje Ignalinoje, nes nusprendžiau studijuoti Vilniaus universitete. Mano tėvas niekaip negalėjo to suprasti ir sakė, kad dirbu po stogu ir net į darbą galiu eiti su kostiumu. Kokie dar gali būti ieškojimai. Tačiau taip yra baisiai nuobodu. Pagal tą senovinį planą žmogaus gyvenimas turėtų atrodyti taip: darbas, alaus bačka, namai ir vėl viskas iš naujo“.
Būtent studijuodamas Vilniuje Vytautas iš rimto mokslininko ir tapo humoristu. Kaip pats prisimena, grįžus iš kariuomenės į studijas buvo pašaukti kiti jo bendramoksliai. Jie grįžo tik trise. Be šių trijų vaikinų grupėje buvo tik merginos, o universitete jau vyko humoro vakarai, kuriuos organizuoti jie ir ėmėsi. Būtent studijuodamas jis susipažino su Haroldu Mackevičiumi, Arūnu Valinsku, Gintaru Ruplėnu ir kitais savo bendražygiais.
Nors žinomas humoristas niekada nebuvo pirmas bėgantis prie lentos ar lipantis į sceną be baimės, humoro vakarai greitai persikėlė į televiziją, o žinomą vyrą ramina tai, kad nereikia dirbti tiesioginiame eteryje. Iki medžiagą savo televizorių ekranuose pamato žiūrovai, ji būna sumontuojama ir, jei prireikia, pakeičiama ar perfilmuojama.
„Tik gal tas žinomumas slegia, nes visi tarsi natūraliai tikisi, kad kažką pasakysi. Ir tai turi padaryti kažkaip kitaip nei tai padarytų žinių tarnybos vedėjas ar žurnalistas. Iš manęs žmonės tarsi tikisi kažko kito, nors ir nesipiktinu dėl to. Kiekvienas, kuris prieina pasisiveikinti ar ko paklausti – mūsų laidos reitingo kėlėjas (juokiasi).
Tačiau televizija dabar nebeturi tokios didelės įtakos. Anksčiau nuvykus į kokią nors įstaigą ir paprašius leisti nufilmuoti, visi pasitraukdavo, o dabar sulaukiame klausimų, kodėl būtent čia. Turime direktorių, kuris vargsta ir prašo. Televizija pasaulyje seniai buvo įprastas dalykas, o pas tokiu tapo tik dabar“.
Tačiau V. Šerėno žmona ir dukros filmuotis ar dirbti televizijoje niekada nenorėjo. Pašnekovas juokauja, kad abi dukros pasirinko beviltiškas ir su moksline veikla susijusias sritis, nors vyresnėlė iš to jau pabėgo.
„Aš kaip tėvas sakiau, kad jei jau renkasi beviltiškas profesijas, tai reikia siekti to beviltiškumo aukštumų ir studijuoti toliau. Tik į televiziją dukros niekada nenorėjo, o galbūt tik nesakė. Joms televizija niekada nebuvo stebuklų laukas, o kartu ir negalėčiau nueiti pas kokį nors prodiuserį ir prašyti, kad kur nors įtaisytų mano dukrą. Jos net piktindavosi, jei kas jas vertindavo per mane ar mano darbą“.
Į klausimą, ar žvaigždžių liga jį taip pat aplankė, vyras atsakė su šypsena: „Į tą vadinamą žvaigždžių kategoriją patekau jau būdamas trisdešimties ir turėdamas dvi dukras. Man tas sužvaigždėjimas negrėsė. Man tikrai patinka darbas, kurį dirbu, humoras. Visa tai mane žavi, kaip kažkada žavėjo moksliniai tekstai. Gyvenime renkuosi tai, kas man patinka ir iš to dar gaunu pajamas. Nežinau, ar renkuosi teisingai, bet tikrai nesiskundžiu“.
Ir nors savo laidose jis politikus pašiepia, kvietimo atvykti į teismą sulaukė tik kartą kai mažai žinomas politikas iš Žemaitijos įsižeidė dėl savo personažo. „Kai anonimas ar mažai žinomas politikas ką sako, tai nieko. Visada įdomiau kai aukštos klasės politikai išsako savo nuomonę. Tai yra nuomonė ir vėliau nedaug skambučių ar žinučių sulaukiame. Paprastai tai būna skambutis į televizijos administraciją ir prašymai nematyti savo personažų“.
Iki šiol humoristinės laidos kūrėjams buvo tabu juokauti apie neįgalumą ar ligą, o neseniai prie šių temų prisidėjo ir tautybės. „Anksčiau sukūrus kvailą antisemitą, kuris kalbėdavo tik antisemitinius tekstus, buvo juokinga, o vaidinti žydų tautybės asmenį yra padoru kai jis turi pavardę. Pavyzdžiu, Zingerio personažo mes neturime, bet jį sukurti galėtume.
Lietuvoje pastaruoju metu keitėsi supratimas apie daugelį reiškinių. Mes ir lenkų tautybės neparodijuojame. Tačiau politikas lenkas gali būti juokingas. Personažą apibūdina ne tik jo tautybė. Algimantas Salamakinas taip pat nėra toks, kokį mes jį rodome. Jam pridėjome visas savybes, kurių ji neturi. Na, išskyrus išvaizdos panašumą. Politikai būtų pernelyg nykūs kaip personažai, jei nepridėtume jiems nieko įdomaus ir dažna nebūdingo“.
Tačiau kol vieni pyksta ar priekaištauja, praeityje buvęs garsus politikas ir verslininkas Viktoras Uspaskichas pasinaudojo laidoje sukurtu savo personažu ir skambia jo sakoma fraze „geras vaizdzialis“. Jis ne tik nepyko ant laidos kūrėjų, bet minėta fraze pavadino savo parduodamus raugintus agurkus. Tik V. Šerėnas įsitikinęs, jog politikas uždirbo ne dėl laidoje gautos reklamos, bet iš savo talento parduoti, o neskanių agurkų žmonės tiesiog nepirktų.
„Idėjų laidoms semiuosi rinkdamas informaciją. Kartais vienas netikėtumas užtikrina visos temos galimybę. Štai ir ant stalo šokusi politikė dabar rašo nevykusius eilėraščius. Jau ir yra tema. Kartais su Haroldu pasikalbame, ar juokingesni mūsų tekstai, ar politikų publikuojami socialiniuose tinkluose.
Būna, kad ir susiginčijame, jog taip durnai ir juokingai nepadarysime net mes, todėl net nebandome (šypsosi). Svarbiausia, kad retai tokie politikai pasirodo, todėl tenka sėdėti ir galvoti, ieškoti archyve aktorių, kurie juos vaidino.
Baimės suvaidinti rimtą politiką ar prisikalbėti aktoriai taip pat neturi. Tik dabar neretai jie būna užimti. Laikai tikrai pasikeitė. Anksčiau ką beparodytum – reitingai didžiuliai. Viskas eidavo. Tik svarbiausia, kad būtų iš ko tyčiotis ir bus juokinga žiūrėti. Šiandien tai daryti jau reikia kvalifikuotai, draugiškai ir padoriai. Ir žiūrovo norėtųsi jaunesnio, bet jauni žmonės išsisemia socialiniuose tinkluose“.
Tačiau nepaisant visų norų ir besikeičiančios rinkos, pašnekovas juokauja, kad net ir pakeisti mėgstamo alaus rūšį jam yra sudėtinga užduotis ir geriausia jei gyvenime niekas nesikeistų. Jo svajonės prieš šešiasdešimtmetį taip pat pasikeitė. „Nebenoriu būti kosmonautu, bet esu pamišęs keliautojas ir vis galvoju, kad nuvyksiu ketvirtąkart į Argentiną. Ten tokia įvairi gamta, nors visus jos stebuklus jau esu matęs. Tik gal dar netikėtai ir nelauktai gyvenime kas nustebins“.
