“Mes duodame. Kiekvieną dieną vaikas gauna reikiamą sumą pietums”, arba “Mūsiškis dar tik antrokas, todėl jam pinigų nepatikime. Patys nueiname į mokyklą ir užmokame kas mėnesį už pietus”, - taip dažniausiai mąsto tėvai.
Dažniausiai pinigų duodama pietums. O kitoms reikmėms?
Daugelis tėvų į pasiūlymą duoti vaikui kas mėnesį numatytą sumą pinigų atsakytų, kad šeimos biudžetas toks skurdus, jog net suaugusiajam tenka gerokai pamąstyti, kaip su juo mėnesį išsiversti. Tačiau ugdyti vaikų supratimą apie pinigų vertę, mokyti juos taupiai ir tikslingai naudoti galima kiekvienoje šeimoje.
Ar gerai, kad vaikai iki pat pilnametystės įpratę tik prašyti arba net reikalauti iš savo tėvų pinigų? Vargu, ar šiandien tebetinka vadovautis nuostata, jog taip jie patys buvo auklėjami. Pasaulyje viskas kinta, tad senų tradicijų spaudžiami vaikai tarp savo bendraamžių labai dažnai pasijunta nejaukiai.
Viena mergaitė apsiašarojusi grįžo iš mokyklos. Paklausta, ko verkianti, ji dar labiau susigraudinusi paaiškino, kad klasė susiruošė eiti į kiną. Mokytoja surinko pinigus bilietams, o ji pasisakė, kad neis, nes gėdijosi prisipažinti, kad tėvai jai neduoda nė cento, o už pietus užmoka patys. “Jau geriau būčiau pabuvusi nevalgiusi, kad tik galėčiau eiti su visais”, - liejo savo nuoskaudą pradinukė.
Kita mama skundėsi, kad jos septintokas sūnus švaisto pinigus: “Kiek beduotume pinigų, jis visus išleidžia kompiuteriniams žaidimams! Nors ten lankytis griežtai draudžiame, tačiau jis neatsispiria draugams, pražaidžia net pietums duotus pinigus”.
Kažin, ar keturiolikmetis, pamėgęs kompiuterinius žaidimus, rizikuotų taip lošti iš savo pinigų, jei jie būtų ne paprasčiausiai kasdien duodami pietums, o skirti visam mėnesiui. Auklėjimo labui tėvai to galėtų ir “nepastebėti”, o berniokui tikrai atsibostų mokykloje slankioti alkanam, kada visi pietauja. Be to, žinodami tokį vaiko pomėgį, tėvai vis dėlto galėtų leisti nustatytą dieną nors už mažą sumą ir pažaisti. Vaikas pasijustų tėvų suprastas ir būtų atviresnis, klausytų patarimų.
Savaime neatsiranda
Sugebėjimas kaip reikia naudotis turimais pinigais iš karto neatsiranda. Jį reikia ugdyti nuo mažens. Tą aiškiai pastebime bendraudami su suaugusiais žmonėmis, kurie yra užaugę vaikų globos namuose. Jie pinigų niekada neturėjo ir apie jų tikslingą naudojimą mažai tenutuokia.
Šeimoje tokios galimybės yra, tik reikia sumaniai jas išnaudoti. Štai parduotuvėje stebiu pagyvenusią moterį, atėjusią apsipirkti su maždaug ketverių ir šešerių metukų dviem vaikaičiais. Net parduotuvės darbuotoja prekybos salėje stabteli ir susidomėjusi stebi šiuos pirkėjus: mažyliai ima iš lentynų, konteinerių pieną, duoną, makaronus, kitas prekes ir atnešę krauna močiutei į pintinę. Atrodo – ši tuoj juos sudraus, lieps nešti atgal. Bet ne. Matyt, jie jau eidami į parduotuvę įpratę pakeliui aptarti, ką reikės pirkti, ir mažyliai įsiminė.
Bet štai vyresnysis stabteli prie spalvingų maišelių. Tai bulvių traškučiai. Kurį laiką berniukas atidžiai žiūrinėja kainas, paskui, klausiamai žiūrėdamas į močiutę, sako:
- Litas šešiasdešimt centų... Tai brangu, ar ne, močiute? Negalėsime pirkti!..
- Bet juk tu kažkiek sutaupei! Turi kišenėlėje. Suskaičiuok, gal užteks. O broliukui štai duosiu aš.
Apsidžiaugę mažyliai čiumpa traškučius ir, nelaukdami senolės, skuba prie kasos. Iš to, kaip rankutėse jie saugo savo suskaičiuotus pinigėlius, nesunku suprasti, kokia svarbi jiems ši akimirka: jie turi pinigų, pirks patys!
Bet, priartėję prie kasos, mažyliai pradeda dėl kažko tartis. Paskui vyresnysis paima iš mažojo rankutės močiutės duotus du litus ir, atidžiai atskaičiavęs iš savo kišenės, duoda jam grąžą.
- Aš jam daviau litą šešiasdešimt, nes jis nemokės suskaičiuoti grąžos, - paaiškina priėjusiai močiutei vyresnysis.
- Visuomet juos mokau, kad parduotuvėje nepultų griebti to, kas jiems skanu, o pirmiausiai surastų tai, ką nutarėme pirkti šeimai, - aiškino moteris. -Taip pat jie žino, kad turi man priminti, jei ką pamirščiau. Taip pratinu laikyti mintį galvelėje: juk ateina tas laikas, kai į parduotuvę siųsti reikės ir juos vienus.
Jie pratinami suprasti ir kainas, nezyzti, nereikalauti to, kas brangu.
Mokėjo taupyti
Apie visa tai mąsčiau skaitydama prieš trejetą metų išleistus JAV naftos monopolininko milijonieriaus 88 metų Devido Rokfelerio memuarus. Jis – šio monopolio įkūrėjo Džono Rokfelerio vaikaitis. Autorius nemažai puslapių paskyrė ir pasakojimams apie vaikų auklėjimą šeimoje. Jis rašo: “Nors mano senelis valdė didelius turtus, bet pasižymėjo nepaprastu taupumu. Nuo vaikystės buvo įpratęs registruoti visas savo pajamas ir išlaidas iki cento. Tačiau, būdamas giliai tikintis, dešimtą dalį savo pajamų atiduodavo bažnyčiai ir kitokiai labdarai. Tokiais principais jis auklėjo savo vaikus, o šie – jau mūsų kartą. Mūsų šeimoje buvo griežtai atmesta nuostata, jog tu gali gauti viską vien todėl, kad tu – Rokfeleris. Doleris mūsų dinastijos vaikų auklėjimui atliko labai svarbų vaidmenį. Net įpročių, pomėgių, dorybių ugdymui.
Pavyzdžiui, mano tėvas labai griežtai smerkė alkoholio bei tabako vartojimą ir pasiūlė mums, paaugliams, po du su puse tūkstančio dolerių, jei mes nerūkysime iki 21 metų, ir dar po kita tiek, jei šios nuostatos laikysimės iki 24-erių. Mums tai buvo didelė suma. Ji lenkė kiekvieno iš brolių metinį biudžetą.”
Doleriu vaikai buvo skatinami ir tai pačiai labdarai: 10 procentų, kaip ir tėvas, vaikai iš savo kišenpinigių turėdavo skirti bažnyčiai. “Tačiau vyriausioji sesuo Ebė nepanoro skirtis su tokia suma ir finansiškai nukentėjo: tėvas jai pradėjo skirti mažiau pinigų”, - rašė Devidas Rokfeleris.
