Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis, iškart po nuosaikaus Valstybės gynimo tarybos pasiūlymo toliau po truputį didinti finansavimą gynybai, kad 2030 metais tam būtų skiriama 2,5 proc. bendrojo vidaus produkto, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkui Gintautui Paluckui užteko nenuovokumo būtent tokiu metu pareikšti, kad „būtų pats laikas apsiriboti esamu finansavimu“.
LSDP vadovo kvietimas „susitelkti į visuomenės atsparumo didinimą“ skamba gražiai, tačiau būdas, kuriuo jis tai siūlo daryti, visiškai atitinka režisieriaus Rimo Tumino iš Maskvos atvežtą žinią apie du tankus ir mokyklą.
Prestižiniam Rusijos teatrui vadovaujantis menininkas gal ir privalo taip pakalbėti už savo algą ir statusą, bet kai vienos iš didžiausių Lietuvos partijų pirmininkas kviečia „investuoti ne į ginkluotę ar kviesti kuo daugiau šauktinių, bet stiprinti valstybės socialinės apsaugos ir švietimo sistemas“, knieti paklausti, ar ir jis jau tapo to paties Maskvos teatro spektaklio vaidmens atlikėju.
Pasaulis taip sparčiai keičiasi, kad dar vakar atrodžiusi niekam nepavojinga G. Palucko ir Europos Komisijos nario bei galimo LSDP kandidato 2019 m. prezidento rinkimuose Vytenio Andriukaičio šrioderiška laikysena šiandien jau skatina susimąstyti, kur atsidurtų Lietuva, jei kada nors ateityje rinkėjai nuspręstų suteikti socialdemokratams didesnį pasitikėjimo mandatą.
Tokių kairiųjų Kremliaus bičiulių valdomų šalių Europoje turime, pavyzdžiui, Graikija, kurios premjeras prieš ES valstybių vadovų tarybos susitikimą skambina atsiklausti Vladimiro Putino nuomonės, o paskui vos nesužlugdo bendrijos atsako Rusijai planų.
Iliuzijos, kad Lietuvos politikos lyderiams užtenka tik šiek tiek sušvelninti retoriką, gal rečiau užsiminti apie paramą Ukrainai, neįkyrėti NATO sąjungininkams prašymais dislokuoti Lietuvoje kuo daugiau atgrasymo pajėgų, ir Rusija atvers mums savo plačią širdį, o drauge ir rinkas mūsų verslui, tebėra gajos tarp žmonių, kurių domėjimasis Rusijos įvykiais apsiriboja apsilankymais Filipo Kirkorovo koncertuose.
Tačiau visa Vladimiro Putino perrinkimo kampanija buvo pagrįsta aštrėjančios konfrontacijos su Vakarais šūkiais. Visiems kaimynams, ypač buvusiems pavergtiems Sovietų Sąjungos arba carinės Rusijos Imperijos, V. Putino įsivaizduojamame pasaulyje nėra vietos būti savarankiškais tarptautinės politikos žaidėjais. Arba jie bus Kremliaus vasalais, kuriuos prireikus ateityje būtų galima prijungti prie Imperijos, arba Vakarų dalimi, tai yra mirtinais priešais.
Matėme pranešimus apie Rusijos prezidento rinkimų tvarkos pažeidimus, bet ir atmetus kažkokią dalį neabejotinai suklastotų balsų, V. Putinas būtų įveikęs savo varžovus. Nes sąžiningi rinkimai – tai ne tik nepriekaištingas balsų skaičiavimas, ir net ne tik vienodos galimybės agituoti, bet ir galimybė laisvai vykdyti politinę veiklą laikotarpiais nuo vienų rinkimų iki kitų.
Ir svarbiausia – šalyje veikianti laisva žiniasklaida, o ne valdžios kontroliuojami propagandos skleidimo kanalai.
Bandau užduoti sau klausimą, ar Rusijos žmonės, kurie balsavo už V. Putiną, nepaisydami jo įsakymu įvykdyto Krymo užgrobimo, karo Rytų Ukrainoje organizavimo, Sirijos miestų gyvenamųjų kvartalų, mokyklų ir ligoninių bombardavimo, cheminio ginklo panaudojimo Didžiojoje Britanijoje, yra atsakingi už jo nusikaltimus? Gal jie – tokios pat V. Putino režimo aukos?
Deja, daryti skirtį tarp Kremliaus ir Rusijos žmonių būtų didelė klaida. Rusai žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie jų šalies vykdomus nusikaltimus ir karštai remia V. Putiną ne nepaisant tų nusikaltimų, o būtent dėl to, kad džiaugiasi tokiais jo veikimo metodais. Nuo pat „Krymnaš“ net daugelis opozicijos atstovų nepripažįsta Vakarų reikalavimo besąlygiškai grąžinti užgrobtą pusiasalį Ukrainai.
Net jei Putinas kitą dieną po perrinkimo būtų užspringęs savo pergalės šampanu ir iškeliautų į pragarą pas Staliną, Rusija liktų tokiu pat grėsmės šaltiniu visiems savo kaimynams. Demokratinės jėgos vis tiek gautų vos kelis procentus balsų, o liaudis užsisodintų sau ant sprando naują fiurerį.
Vokietija iš nacizmo išsivadavo tik todėl, kad pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą, miestai buvo sugriauti, teritorija padalinta į nugalėtojų kontroliuojamas okupacines zonas, o vokiečiai vedžiojami į koncentracijos stovyklas pasižiūrėti, ką pridirbo. Pasirinkusios konfrontacijos su Vakarais kelią Rusijos irgi laukia neišvengiama katastrofa. O pirmieji laisvi rinkimai ten bus įmanomi tik tada, kai tankai „Abrams“ stovės Raudonojoje aikštėje.
Jei jau užsiminiau apie juos, tai nesusilaikysiu ir paminėsiu, kad linksmiausia žinia šią savaitę atskriejo iš JAV, kur Donaldas Trumpas, kaip spėliojo vietiniai „Drąsos kelio“ aktyvistai, specialiai atleido JAV valstybės sekretorių Rexą Tillersoną iš pareigų, kad nebūtų kam pasirašyti tetos Neringos ekstradicijos į Lietuvą popierių.