„Man filmas tikrai patiko ir paliko tokį neišdildomą įspūdį, susižavėjimą ta drąsia asmenybe ir tikra lietuvaite. Džiaugiuosi, kad iš mūsų šalies kilę žmonės yra tokie drąsūs ir kūrybingi, turi tiek vidinės jėgos.
Tačiau kartu neapleido mintis, jog Lietuva yra gilus kaimas ir čia niekas ne tik nežino apie repą, bet ir nesuvokia ar negeba priimti homoseksualumo. Apmaudu, kad užsieniečiai mus mato tokius. Filme Silvana bijo prisipažinti lietuviams, kad yra homoseksuali ir su šypsena išklauso kaimynės raginimo greičiau susirasti vaikiną ir prigimdyti vaikų. Ji sako, kad jei žmonės čia sužinotų, kiltų problemų jos mamai. Lietuviai tiesiog to nesuprastų. Tačiau Lietuva yra ne tik kaimas ir visi žmonės, kurie sužavėti išeina iš kilo salės, turi daug platesnį požiūrį“, – rašė filmą mačiusi portalo skaitytoja.
Moteris taip pat teigė, kad įvaizdis, kurį sukūrė minėtas filmas, yra labai panašus į Ballų šeimos realybės šou, kuriame garsioji šeima Lietuvą vaizduoja kaip gūdų kaimą.
DELFI susisiekus su filmo režisierėmis, kurios kartu su Silvana keliavo po jos gimtąją šalį, jos sakė, jog tikslo sukurti provincialios valstybės įvaizdį tikrai neturėjo.
„Man yra gana problematiška kalbėti apie Lietuvą, nes nesu šios šalies ekspertė ir negyvenu ten. Kalbant apie žmogaus teises, labai gaila, bet jų yra nepaisoma daugybėje šalių. Net ir tokių, kurios aktyviai su tuo dirba. Švedijoje taip pat.
Iš pradžių buvo svarbu užfiksuoti laiką ir veiksmą, kuris vyko 2014 metų pradžioje Švedijoje. 2013 metais, kaip reakcija į rasistinius veiksmus Kärrtorp rajone, buvo organizuojamos demostracijos. Vėliau šios demonstracijos plėtėsi, jose savo nuomonę galėjo išreikšti vis daugiau žmonių. Silvana ten taip pat koncertavo“, – pasakojo režisierė Mika Gustafson.
Pasak režisierės, taip jos pradėjo fiksuoti Silvaną, kuri greitai tapo populiaria Švedijos atlikėja. „Silvana nesirinko kovoti. Ji turėjo to imtis ir, manau, ji tai darytų nepaisant to, kur gyventų. Švedijai reikėjo Silvanos ir Lietuvai taip pat. Tikėkimės, kad kas nors, kuris turės Silvanos dvasią, atsiras ateityje ir Lietuvoje“.
Jos kolegė Olivia Kastebring pabrėžė, jog filmas yra apie atlikėją ir jos gyvenimą, kurį jį paverčia muzika. „Trumpam nuvykome į Plungę. Tai mažas kaimelis ir tas mūsų trumpas vizitas tikrai negalėtų apibrėžti ar parodyti pilnaverčio Lietuvos paveikslo.
Plungėje kartu su mama ji aplankė savo senelių namus ir sutiko kunigą bei vieną seną kaimynę. Šie žmonės taip pat neatspindi viso Lietuvos paveikslo. Tačiau kartu galime aiškiai matyti, kad tai nėra suvaidinta“.
Kūrėjos neslėpė susižavėjimo Silvana. Anot O. Kastebring, augdama jų karta neturėjo jokio viešo žmogaus, kuris atliktų tokį reikšmingą vaidmenį kaip Silvana. „Mes esame 30 metų amžiaus filmų kūrėjos. Jautėme trūkumą ir norėjome tai užpildyti. Jei bent vienas žmogus, kuris pamatys šį filmą ir įgaus iš jo jėgų, susies su savo gyvenimu, jausiuosi laiminga. Tai yra viskas, ko aš noriu. Tenoriu parodyti istoriją, kurią aš būčiau norėjusi pamatyti augdama“.
