Kai perėjau į kitą mokyklą, t.y. gimnaziją 5-oje klasėje, ligi šiol (iki 11-os klasės) buvau tyli, niekieno nekliudoma ir pati nieko nekliudžiau. Bet štai šiais mokslo metais perėjau pas kitą matematikos mokytoją (labai to nenorėjau dėl jos blogo mokymo metodo). Kelis mėnesius viskas buvo gerai, kol mokytojai neužkliuvau aš su kitu bendraklasiu.
Mes sėdėjome pirmame suole ir kadangi šios mokytojos mokymo metodas buvo prastas, kad net visa klasė nesuprasdavo temos, kurią ji aiškino, konsultavausi su suolo draugu, kuris buvo labiau pažengęs į priekį. Mokytojai labai nepatiko, kad aš jos nesiklausau, todėl klasės draugą atskyrė nuo manęs. Kitą pamoką aš su juo atsisėdau į patį galą, kad netrukdytumėme mokytojos ir jai tai vėl labai nepatiko. Nuo tada mokytoja pradėjo iš manęs šaipytis.
Tiesa, netiesiogiai, bet galima buvo suprasti, kaip ji iš manęs šaiposi, smerkia, tai matė ir pati klasė. Man taip įgriso toks pedagogės elgesys, todėl sumaniau rinkti klasėje parašus prieš ją. Surinkau mažiau parašų nei reikia, todėl nieko nebūtų išėję, bet klasėje buvo ir mokytojos „žiurkių“, kurios išpasakojo mano planus jai. Matyt, išsigandusi pakeitė ir savo elgesį. Nors viskas susitvarkė, aš vis tiek nesuprantu, kaip tokios mokytojos (mano nuomone, tokių yra tikrai nemažai) lieka nenubaustos.
Bet tai dar ne pabaiga. Yra ir daug kitokių, panašių istorijų, bet jei bus norinčių jas išgirsti, su mielu noru atskleisiu visas nuodėmes mokytojų, dėl kurių kenčia mokiniai. Bet dabar papasakosiu dar neatvėsusį įvykį.
Manau, visiems yra žinoma pabėgimų diena. Tačiau mūsų mokytojų kolektyvas sugalvojo padaryti šią dieną netradicine t.y. važiuoti į ekskursiją. Kaip ir nieko blogo, jei turėtume pasirinkimą. Mokytojai (bent jau daugelis) neatsiklausė mokinių nuomonės, kur šie norėtų vykti ir už mus nusprendė. Negana to, pasakė, jog mes privalome važiuoti. Na, aš būčiau važiavusi, bet siūlymas važiuoti į kiną ir žiūrėti filmą, kuris nėra įdomus, nesužavėjo. Todėl ir galvoju, kodėl turėčiau leisti pinigus vėjais, kai galiu juos išleisti naudingesniems dalykams.
Atsisakiau važiuoti ir gavau auklėtojos atsakymą, jog tada su tėvų prašymu turėčiau aiškintis, kodėl nevažiuoju. Gerai, viskas suprantama, kad turiu pasiaiškinti, bet nesuvokiu, kodėl daroma, kad mokiniai norėtų atsisakyti važiuot? Jeigu leistų pasirinkti, kur mums važiuoti, o galų gale, nenorintiems važiuoti padarytų alternatyvą – kokį projektinį darbą ar dar ką nors. Dabar su mumis elgiamasi kaip su baudžiaunininkais: ponai (mokytojai) liepia mums atidirbti ir neleidžia pasirinkti.
Aš jau ne kartą pastebiu, kaip mokytojai vis dar neatsikrato to sovietinio požiūrio, kuomet mokiniai neturi jokio žodžio ir turi klausyti mokytojų kaip kokių diktatorių, nors jie būna ir neteisūs. Ir kodėl mes neturime jokio pasirinkimo šiuo klausimu? Tokie mokiniai, paprasti kaip aš, neturi jokios galios prieš mokytojus, todėl ir negali pasipriešint jiems, todėl tik ir belieka skųstis ir dejuoti.
Mokytojas mokytojui yra geriau nei mokinys ir visada bus teisesnis nei mokinys. Todėl man ir yra sunku kažką daryti ar kažko siekti, nes visų pirma, jei bandau įtraukti kitus nepatenkintus mokinius, šie išsigąsta mokytojų ir atsitraukia. Taigi, aš viena tikrai nieko nepasiekčiau. O antra, jei bandau kalbėti su pačiais mokytojais, šie vis gieda savo tą pačią, visiškai neargumentuotą giesmelę ir neleidžia net įsiterpti. Beprasmiška net kalbėt su jais.
Nesmerkiu visų mokytojų, bet tik sakau, kaip kas vyksta mano mokykloje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.