Suspėjo laiku
Klaipėdos konservatorijos trimito specialybės dėstytoją Vidutį Nemaniūną ligos užklupo prieš dvidešimt metų. Ilgą laiką turėjusį aukštą kraujospūdį vyrą vieną dieną ištiko hemoraginis insultas – trūko kraujagyslė ir kraujas išsiliejo į galvos smegenis.
Praėjus keleriems metams ištiko ir kitas insultas – šįkart išeminis, – užsikimšus kraujagyslei smegenys nebegavo deguonies ir maisto medžiagų. „Paralyžiavo visą kairę pusę, lyg būtų kas ranką ir koją nupjovę. Turėjau iš naujo mokytis vaikščioti, naudotis ranka“, – pasakojo 76-erių vyras.
Dar ir dabar jis jaučia šių ligų pasekmes – kairioji kūno pusė tirpsta, vyras jaučia deginimą. „Lyg dilgėlyne gulėčiau“, – sakė jis. Po šių sunkių ligų vyras buvo įrašytas į stebėtinų ligonių sąrašą – jis periodiškai turi apsilankyti pas šeimos gydytoją, kuri skiria specialius tyrimus. Per vieną iš tokių tyrimų medikai pastebėjo, kad jo kraujyje yra padidėjęs cukraus kiekis, ir skyrė papildomų tyrimų, kurie patvirtino, jog vyras serga diabetu.
V. Nemaniūnas turėjo pradėti vartoti vaistus nuo diabeto. Dabar gydytojai jo sveikatą ėmė dar akyliau stebėti: be įvairiausių laboratorinių tyrimų, jis turėdavo pasitikrinti ir akis. Netrukus V. Nemaniūnui buvo nustatyta glaukoma, vėliau buvo operuotas dėl kataraktos. Galiausiai gydytojai pastebėjo, jog ir diabetas kenkia jo akims – kairėje akyje prasidėjo komplikacija, vadinama diabetine retinopatija.
„Visuomet į tolį mačiau labai gerai, tačiau kai žiūrėdavau televizorių, nebegalėdavau įskaityti subtitrų“, – prisimena vyras. Siekdami išsaugoti V. Nemaniūno regą Kauno klinikų gydytojai skyrė jam gydymą vaistais. Jis dar nebaigtas, tačiau dėstytojas sako, kad jau po kelių injekcijų į stiklakūnį jis gali perskaityti ir subtitrus.
„Ačiū šeimos daktarei, kuri po insultų mane vis siunčia „techninei apžiūrai“. Nors ligų daug, bet jos nebe tokios baisios. Sutinku ir Klaipėdoje, ir Kaune žmonių, kurie yra akli“, – sakė V. Nemaniūnas.
Riziką galima sumažinti
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Akių ligų centro akių ligų skyriaus vedėjas doc. dr. Andrius Cimbalas sako, kad diabetinė retinopatija išsivysto dėl trijų pagrindinių rizikos veiksnių – prastos gliukozės kiekio kraujyje kontrolės (glikuotas hemoglobinas didesnis kaip 7 proc.), aukštesnio nei 130/80 mmHg kraujospūdžio ir per didelio kraujo riebalų kiekio. „Jei sergantys diabetu žmonės pasiektų minėtus rodiklius, komplikacijų, tarp jų ir akių, rizika sumažėtų per pusę. Deja, nors jie žino, ką reikia daryti, tačiau visus šiuos rodiklius pasiekia tik 7 proc. sergančiųjų diabetu, o vieną iš rodiklių – tik trečdalis“, – tvirtina gydytojas.
Diabetine retinopatija vadinama liga, kai pažeidžiamos akių tinklainės kraujagyslės. Dėl to gali užburkti centrinė tinklainės dalis, dar vadinama geltonąja dėme.
Antrasis pavojus – gali prasidėti proliferacinė diabetinė retinopatija – tinklainėje susiformuoti naujos kraujagyslės ir fibrozinis audinys. Dėl to tinklainė atšoksta. Ir pirmuoju, ir antruoju atveju žmonės ima prastai matyti, vaizdas tampa neryškus, atsiranda „muselės“, ar dingsta dalis vaizdo, dažniausiai centre jie mato juodą dėmę. Dar blogiau – jie gali apakti. Doc. A. Cimbalas teigia, kad akių komplikacijos per 20 metų išsivysto beveik visiems sergantiems I tipo diabetu ir apie 80 proc. sergančiųjų II tipo diabetu. Tačiau sergantiems I tipo diabetu pirmosios komplikacijos paprastai išsivysto tik po 5 metų nuo susirgimo pradžios. Taip yra todėl, kad šiems žmonėms cukrinis diabetas nustatomas anksti, kol akių komplikacijos nebūna išsivysčiusios.
Tuo metu maždaug ketvirtadaliui sergančiųjų II tipo diabetu iš pradžių nustatomi akių pažeidimai ir diabetas, mat jie nė nežino, kad serga šia liga.
Serga vis daugiau
Visame pasaulyje vis daugiau žmonių suserga diabetu. Tai siejama su gerėjančiu gyvenimu, žmonės nutunka, daugiau valgo greitai pasisavinamų angliavandenių, – vis daugiau vartoja saldumynų ir gėrimų su saldikliais, o fizinis aktyvumas mažas. Doc. A. Cimbalas sako, jog susirgusiųjų diabetu skaičiaus augimo sparta per pastaruosius dvidešimt metų net aplenkė prognozes. Lietuvoje nuo diabetinės retinopatijos gydomi maždaug 2,5 tūkst. žmonių, gydytojai mano, kad šia liga pas mus galėtų sirgti apie 30 tūkst. žmonių. Taip yra todėl, kad mūsų šalyje mažiausiai pusei žmonių nėra nustatytas diabetas, o ir nustačius pas oftalmologus jie lankosi pernelyg retai. Kuo vėliau žmogus sužino, kad serga, tuo vėliau pradeda kontroliuoti diabetą ir tuo jam yra didesnis pavojus, kad išsivystys komplikacijos.
Be to, nustačius beprasidedančias komplikacijas, procesą galima sustabdyti ar net grąžinti regėjimą, jei tinklainė smarkiai pažeista, padėti galima menkai. Vis dėlto tokia diabetinė retinopatija, dėl kurios žmogus gali apakti, remiantis statistika, išsivysto tik 2–5 proc. visų sergančiųjų diabetu. „Tačiau pagalvokite, 2015 m. Lietuvoje buvo registruota 117 tūkst. diabetu sergančių žmonių, tad iš jų mažiausiai 2 tūkst. gali apakti!“– pabrėžia gydytojas.
Vaistų yra, bet…
Dar visai neseniai žmonės, kuriems dėl diabetinės retinopatijos grėsė apakti, dažniausiai buvo gydomi lazerine fotokoaguliacija – lazerio spinduliu buvo paveikiama tinklainė, kad būtų sumažintas kraujagyslių pralaidumas ir neišskirtų medžiagų, skatinančių dėl deguonies trūkumo auginti naujas kraujagysles. Tai pristabdydavo regos silpnėjimą. Tačiau jau keletą metų šalies ligoniams yra prieinami vaistai, kurie vadinami kraujagyslių endotelio augimo faktorių antagonistais.
Į stiklakūnį suleisti šie vaistai sumažina kraujagyslių pralaidumą, ir tinklainė nebeburksta, be to, nebesiformuoja naujos kraujagyslės. „Jais ne tik pristabdome komplikacijų didėjimą, bet ir pageriname regėjimą. Didžiąją dalį žmonių šiais vaistais galima apsaugoti nuo apakimo“, – teigia doc. A. Cimbalas. Deja, yra nustatyti šių vaistų skyrimo apribojimai – pirmaisiais metais pacientui galima skirti iki 7 injekcijų, ir daugiau kaip 11 injekcijų per dvejus metus.
„Bėda, kad maždaug pusės ligonių neužtenka gydyti tik dvejus metus, – tvirtina specialistas. – Jei gydymas nebaigiamas, vėl atsinaujina tinklainės paburkimas. Kuo ilgiau tinklainė būna užburkusi, tuo daugiau atrofinių pakitimų, todėl vėliau netgi atnaujinus gydymą, paburkimą galima sumažinti, bet žuvusios ląstelės nebeatsigauna. Tokiam žmogui galima išsaugoti periferinį matymą, bet ne centrinį.“
Tai reiškia, kad žmogus visuomet regos lauko centre matys juodą dėmę. Gydytojas teigia, kad paprastai ligoniams po intensyvaus gydymo pirmuosius metus ar dvejus injekcijų reikia mažiau, – kartą ar du per metus ar net rečiau, kad žmogus atgautų tokią regą, kokia buvo po intensyvaus gydymo. Tai patvirtina ir tarptautiniai klinikiniai tyrimai. Kai kuriems ligoniams liga gali atsinaujinti, todėl gali reikėti pakartoti gydymą, kai kuriems injekcijų reikia ir visą gyvenimą.
Dabar gydytojai dėl minėto vaistų skyrimo apribojimo susiduria su didžiule problema, nes po intensyvaus gydymo praėjus keleriems metams, pas juos sugrįžta ligoniai, kuriems vėl reikėtų kelių injekcijų, tačiau jų specialistai nebegali skirti. Tokie žmonės turi arba patys pirkti vaistų, arba leistis gydomi kitu vaistu, kuris yra panašios molekulinės struktūros, tačiau nėra patvirtintas gydyti diabetinę retinopatiją.
„Jeigu neturėtume diabetinei retinopatijai gydyti patvirtintų vaistų, kaip alternatyvą galėtume šiuos žmones gelbėti kitoms ligoms gydyti skirtais panašiais medikamentais, tačiau dabar susiduriame su teisiniais prieštaravimais ir visa atsakomybė tenka gydytojui“, – apgailestauja gydytojas.
