Gamtinis reiškinys, kai naktis su diena būna tokios pačios trukmės, būna tik du kartus metuose: per rudens lygiadienį ir per pavasario lygiadienį. Pavasario lygiadienis šiais metais yra kovo 20 -tą dieną. Anot tautodailininkės ir Vilniaus etninės kultūros centro vyriausios koordinatorės Marijos Liugienės, astrologai šiais laikais gali tiksliai nustatyti laiką. „Lygiadienis bus 18-tą valandą 15-ką minučių. Lygiadieniai, kaip ir Kalėdos bei Joninės buvo svarbios ne tik senovės lietuviams, bet ir visoms žemdirbių tautoms“, – teigia tautodailininkė.
Kaip pasakoja etnokosmologas ir Molėtų krašto muziejininkas Jonas Vaiškūnas, senovėje žmonės šią datą nustatydavo ne astronominiais metodais, bet tiesiog stebėdami saulę. „Kai saulė teka lygiai rytuose ir leidžiasi lygiai vakaruose, 12-ą val. praleidžia danguje ir 12-ą val. praleidžia po žeme, tai žinodavo, kad prasideda pavasaris“, – sako etnokosmologas.
Pavasario lygiadienis, pasak J. Vaiškūno, yra gyvybės pabudimo reiškinys ir žmonių gyvenimo lūžio taškas. „Dabar šviesos bus daugiau nei tamsos. Tai labai veikia žmogaus sveikatą. Pabūkite tamsoje ilgiau ir tapsite piktu, pradėsite jausti nuovargį, depresiją. Saulės šviesa kelia ne tik nuotaiką, stiprina imuninę sistemą.
Jeigu mes tamsą sietume, kaip mūsų protėviai, su blogiu, grėsme ir piktosiomis dvasiomis, tai tas blogis šiuo metu traukiasi, nes ateina šviesa, kuri siejama su Dievu. Kovo mėnesio pavadinimas siejamas ne tik su paukščiu, bet ir su gėrio ir blogio kova. Ta kova metaforiškai vyksta visur, net mūsų viduje. Ir šį mėnesį gėris nugali blogį. Prasideda pergalės metas“, – pasakoja J. Vaiškūnas. Anot jo, žmonėms, gyvenantiems šiltuose kraštuose, tas pokytis nėra toks svarbus, tačiau mums lietuviams – itin svarbus.
Per pilnatį suaktyvėjame
Saulės sugrįžimas, anot etnokosmologo, nėra vienintelis dangaus kūnas, kuris veikia žmogų. „Mėnulis irgi prideda šviesos. Šią savaitę naktys bus šviesios, nes mėnulis pilnės, o pilnaties metu naktys bus pačios šviesiausios. Kai jaunas mėnulis didėja, sakoma, kad geras metas pradėti pavasarinius įvairius darbus. Mūsų protėviai siejo šitą laiką su palankiais dalykais“, – tikina J. Vaiškūnas. Mėnulio pilnatis bus kovo 31-ą dieną.
Jis teigia, kad esą per pilnatį žmonės pasidaro aktyvesni. „Žmogui per tūkstančius metų susiformavo priklausomybė nuo saulės ir mėnulio. Mėnulis labai susijęs su žmogaus aktyvumu. Protėviai šviesią naktį galėjo išeiti ir nepasiklysti, tęsti darbus. Bernelis galėjo joti pas mergelę. Ir nors dabar žmogus yra mažai priklausomas nuo mėnulio ir saulės, nes turi dirbtines šviesas, organizmas yra pripratęs prie to ritmo.
Pilnatis mus veikia ne tik simboliškai, bet ir fiziologiškai. Suaktyvėja biologinis ritmas, o psichiškai nestabilūs žmonės, kurie turi pažeistą nervų sistemą, gali ne tik sapnuose vaikščioti, bet ir pradėti lunatikuoti. Jei lunatikavimas nėra tiesiogiai susijęs su mėnuliu, tai yra susijęs su bioritmu“, – įsitikinęs etnokosmologas.
Norintiems sveikatos reikia maudytis upėje
Kaip pastebi M. Liugienė, pavasario lygiadienio data yra nustatoma tik pagal saulės padėtį. „O Velykų diena, kadangi yra kilnojama šventė, nustatoma ne tik pagal saulės padėtį, bet ir pagal mėnulį. Tai reiškia, kad po pavasario lygiadienio pirmas sekmadienis po mėnulio pilnaties ir yra Velykos“, – kaip nustatoma Velykų data pasakoja M. Liugienė.
„Per pavasario lygiadienį sakoma, kad vanduo ypatingas. Todėl reikia išsimaudyti upėje, kuri teka į rytus, mat tas vanduo padarys žmogų sveiku“, – sako M. Liugienė ir pastebi, kad vargu kas šiais laikais per lygiadienį išbandys šį paprotį.
Tačiau moteris neabejoja, kad šis reiškinys buvo itin svarbus. „Esu skaičiusi, kad žuvus kunigaikščiui ar kitam garbiam asmeniui, jį pargabendavo ir laukdavo lygiadienio. Iki lygiadienio juos balmazuodavo ir laukdavo šventės. Atėjus lygiadieniui degindavo daug garbių žmonių“, – pasakoja M. Liugienė.
Tačiau ir vėlesniais, krikščionybės laikais, lygiadienis neprarado savo svarbos. „Dar XIX amžiuje lietuvės mergaitės eidavo per lygiadienį pasitikti tekančios saulės. Dažnai jos būdavo ir basos. Pasitikdavo saulę, sudainuodavo dainas ir parbėgdavo į kaimą. Parbėgusios pranešdavo, kad jau prasideda pavasaris, kad jau bus šiltasis periodas. Šita tradicija labiau buvo paplitusi rytų Lietuvoje“, – teigia tautodailininkė.
Lygiadienis esą svarbus ir tuo, kad įsiterpia tarp kitų dviejų svarbių pavasario datų: Pempinių ir Gandrinių. „Kovo 19-tą dieną parskrenda pempės, o 25-tą – gandrai. Gandras po sparnu parneša kielę, kuri išspardo ledus ir taip prasideda šiltos dienos. Seniau žmonės buvo labai įsigilinę į gamtos reiškinius, pastebėdavo kiekvieną detalę, mažiausią pasikeitimą. Dabar mes tų paukščių nei matome, nei mieste girdime“, – pastebi pašnekovė.
O štai J. Vaiškūnas primena, kad mūsų protėviai nežinodavo, kur senovėje išskrisdavo žiemą paukščiai. „Jie manė, kad paukščiai skrenda dangaus skliautu pas dievą į dausas, todėl jų sugrįžimą siedavo ne tik su materialine laime, bet ir dvasine“, – pasakoja vyras.
Per Velykas draudžiama šukuotis
M. Liugienė pastebi, kad daug prietarų apie pavasario lygiadienį nėra, esą tyrinėtojai teigia, kad senovėje Velykos būdavo švenčiamos per pavasario lygiadienį.
„Per Velykas būdavo daug visokių draudimų, pavyzdžiui, nesišukuoti pirmą Velykų dieną, nes skaudės galvą. Dėl tos pačios priežasties sakoma, kad negalima Velykų pirmą dieną ilgai miegoti“, – teigia M. Liugienė.
Pirma Velykų diena esą buvo skirta pabūti su šeima, nebūdavo einama niekur iš namų. M. Liugienės teigimu, tai nulemdavo ilgas ruošimasis Velykoms. Pašnekovė teigia, kad žmonės senovėje Velykoms ruošdavosi net ir savaitę, mat šventės būdavo intensyvesnės. „Žmonės žiūrėdavo, kad viskas būtų švaru, viskas išplauta, kad patys išsimaudytų. Reikėdavo pagaminti ir maisto kokioms keturioms dienoms. Reikėdavo ir spėti nuvažiuoti į bažnyčią, kad maistas būtų pašventintas. Žmonės pavargdavo nuo šitų darbų, todėl pirmą dieną nebūdavo einama iš namų. Man ir pačiai mažai sakydavo, kad neitume su vaikais kiaušiniuoti pas kaimynus pirmą dieną“, – pamena M. Liugienė.
Protėviai, anot pašnekovės, margučių lukštų neišmesdavo, o pakasdavo po žeme, kad derlius būtų geresnis. Taip pat esą lietuviai nešdavo margučius ir maistą pas savo protėvius ant kapų. „Žmonės tikėjo, kad protėviai turi įtakos mūsų gyvenimui bei derliui. Todėl jie būdavo visada pagerbiami“, – teigia tautodailininkė.
