Pastarasis 2006-aisiais Londone nunuodytas radioaktyviuoju poloniu. Rusijos vyriausybė, žinoma, neigia kaip nors su tuo susijusi, o Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas neslepia įtūžio dėl mestų kaltinimų, straipsnį CNN naujienų portale pradeda istorijos ir tarptautinių santykių žinovas, Hooverio instituto (JAV) mokslinis bendradarbis Bertrand`as M. Patenaude.
Tikrą rezonanso bangą sukėlė vieno Rusijos TV laidų vedėjo žodžiai, pasakyti S. Skripalio apnuodijimo kontekste: „Išdaviko profesija – viena pavojingiausių pasaulyje. Nesirinkite Britanijos savo namais“.
Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May pirmadienį kalbėdama Bendruomenių rūmuose sakė, esą tai, kad už šį incidentą atsakinga Rusija, yra „labai tikėtina“, ir jau trečiadienį Didžioji Britanija paskelbė sankcijas Rusijai iš šalies išsiųsdama 23 jos diplomatus.
„Geležinio Felikso“ dvasia tebesklando
Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) savo kilmę išdidžiai sieja su 1917 m. revoliucija ir pirmąja slaptąja sovietų policija – ČK. Ilgus dešimtmečius paminklas pirmajam ČK pirmininkui Feliksui Dzeržinskiui buvo pagrindinis jo vardu pavadintos aikštės Maskvoje akcentas. Ši aikštė, beje, priklauso ČK funkcijas ilgainiui perėmusios KGB centrinės būstinės kompleksui.
Dabartinis Rusijos prezidentas, anksčiau – KGB užsienio žvalgybos pareigūnas, Vladimiras Putinas FSB vadovu tapo paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje. Dzeržinskio aikštė dabar pervadinta Lubiankos aikšte, ir paminklo Dzeržinskiui joje nebėra, tačiau „geležinio Felikso“ dvasia V. Putino aplinkoje tebesklando.
Užsienio valstybėse vykdomas susidorojimas su vadinamaisiais išdavikais ir kitokiais politiniais eretikais tapo savotišku sovietų žvalgybos skiriamuoju ženklu. Turint galvoje atkaklų FSB siekį nenukrypti nuo bolševikų nubrėžtos „raudonojo teroro“ linijos, ko gero, galima daryti prielaidą, kad specialiųjų užduočių, kaip tai vadinama saugumo tarnybų leksikoje, vykdymas yra įaugęs į šios institucijos DNR, teigia B. M. Patenaude.
Bene didžiausio atgarsio sulaukęs sovietų eros politinis susidorojimas – Levo Trockio nužudymas Meksike 1940-aisiais. L. Trockis buvo centrinė 1917-ųjų bolševikų revoliucijos figūra, negana to, jis organizavo Raudonąją armiją ir jai pergalingai vadovavo Rusijos pilietiniame kare.
L. Trockio išvarymas
Būdamas neabejotinu pretendentu užimti sovietų lyderio Vladimiro Lenino vietą, L. Trockis tapo mirtinu Josifo Stalino priešu. Jųdviejų kova dėl sosto įpėdinystės prieš pat V. Lenino mirtį 1924 m. baigėsi L. Trockio pralaimėjimu. 1929 m. ištremtas iš Sovietų Sąjungos, L. Trockis gyveno Turkijoje, paskui Prancūzijoje, vėliau persikėlė į Norvegiją, o galiausiai, kai Europos šalys atsisakė jį įsileisti, išvyko į Meksiką.
1937-aisiais prasidėjus L. Trockio viešnagei Meksikoje, Maskvoje vyko įspūdingi parodomieji teismai, kuriuose bolševikų veteranai buvo kaltinami pačiais ekstravagantiškiausiais nusikaltimais, kaip antai išdavystėmis, sąmokslų rengimu, nužudymais, kenkimu ir sabotažu.
Užsienyje gyvenantis L. Trockis buvo vaizduojamas kaip konspiracijų meistras. Sovietų Sąjungoje trockizmas laikytas aukščiausia politinės erezijos forma. Apie trockininkų kenkėjus ir sabotažą rašė visa to meto spauda. Dauguma vadinamųjų liaudies priešų Maskvoje buvo nuteisti myriop, tačiau prisikasti iki L. Trockio tarnyboms nesisekė.
Tvirtovę primenančią L. Trockio vilą Meksiko priemiestyje Kojakane saugojo jaunieji amerikiečių trockininkai. Pirmasis rimtas pasikėsinimas į L. Trockio gyvybę įvyko 1940-ųjų gegužę. Dvidešimt vyrų, iš kurių dauguma buvo meksikiečių komunistai, vilkėdami policijos ir kariuomenės uniformas, naktį įsiveržė į teritoriją, kulkosvaidžiais suvarpė namus, tačiau į taikinį taip ir nepataikė.
Po lietpalčiu – durklas, pistoletas ir ledkirvis
Po nepavykusio išpuolio tuometė slaptoji sovietų policija, NKVD, nusprendė šią užduotį pavesti vienam operatyvininkui, sėkmingai prasiskverbusiam į vidinį L. Trockio ratą.
Jis buvo vardu Ramonas Mercaderas: per Ispanijos pilietinį karą NKVD pasamdytas 27-erių vyras, kilęs iš Barselonos. 1938-ųjų vasarą Paryžiuje, pasivadinęs Jacques`u Mornard`u, studentu iš Belgijos, R. Mercaderas užmezgė artimą ryšį su iš Bruklino studijuoti čia atvykusia L. Trockio pagalbininke Sylvia Ageloff, vieno iš buvusių L. Trockio asistentų seserimi. 1939-ųjų rudenį R. Mercaderas kartu su Sylvia vyko į Niujorką, iš ten – į Meksiką ir po kiek laiko, pasinaudodamas ja, pateko į L. Trockio namus.
L. Trockiui jis buvo pristatytas kaip Frankas Jacsonas, kanadiečių verslininkas, teikiantis finansinę paramą Paryžiaus trockininkams. Suprantama, per 1940-ųjų vasarą šios informacijos patikrinti nespėta, nes Prancūzijoje veikiantiems aktyvistams teko skubiai gelbėtis nuo į šalį besiveržiančios vokiečių kariuomenės.
Vėlyvą 1940-ųjų rugpjūčio 20-osios popietę R. Mercaderui pavyko susiorganizuoti asmeninį susitikimą su L. Trockiu. Į L. Trockio kabinetą jis įėjo vilkėdamas lietpalčiu, už kurio slėpė durklą, pistoletą ir ledkirvį – instrumentą, kurio vienas galas smailas, kitas – bukas. Kad būtų lengviau paslėpti, ledkirvio kotas buvo patrumpintas.
L. Trockiui palinkus prie straipsnio, kuris ir buvo šio susitikimo pretekstas, R. Mercaderas išsitraukė ledkirvį ir smogė jam į galvą. L. Trockis suriko ir puolė prie užpuoliko. Tuojau pat atskubėjo apsauga. Vienintelis smūgis, pervėręs L. Trockio kaukolę, kaip netrukus paaiškėjo, buvo mirtinas: kitos dienos vakarą ligoninėje jis mirė.
R. Mercaderas Meksikos kalėjime praleido beveik 20 metų. Paleistas į laisvę jis persikėlė gyventi į Sovietų Sąjungą.
1961 m. birželio 8 dieną Sovietų Sąjungos lyderis Leonidas Brežnevas R. Mercaderą priėmė Kremliuje. Per slaptą ceremoniją jam suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas ir įteiktas Lenino ordinas. L. Trockio žudikas buvo pagerbtas už heroizmą ir drąsą atliekant specialiąją užduotį.