„Po ne itin taiklaus priešo bandymo apšaudyti mūsų pozicijas separatistas bandė patekti gilyn į mūsų kontroliuojamą teritoriją. Profesionalūs ir gerai pasirengę Ukrainos kariuomenės pareigūnai puikiai atliko savo darbą ir priešą paėmė į nelaisvę. Jis su savimi turėjo ginklą AK-74N ir karinį bilietą, išduotą Igorio Viktorovičiaus Solojedo vardu. Dokumentas išduotas Rusijos okupuotos administracijos“, – teigiama pranešime.
Pats sulaikytasis sako, kad buvo priverstas eiti į karą, nes neteko darbo ir neturėjo kito pasirinkimo. Jis pridūrė, kad dauguma kariauti tikrai nenori, tačiau juos į tokį kelią stumia bedarbystė. „Jei būtų darbo, tikrai išeitume iš kariuomenės“, – teigia jis ir priduria, kad nemažai vyrų renkasi pabėgimą.
„Žmonės labai pavargo nuo karo. Rusijoje mūsų niekam nereikia. Visa tai paprasčiausias mėšlas“, – sako vyras.
Jis taip pat palinkėjo visiems kariaujantiesiems „mesti ginklus ir daryti bet ką, tik ne kariauti. Galit pasiduoti, išpirkti savo kaltę ar tiesiog bėgti atgal į Rusiją. Svarbiausia – sudėti ginklus.“
Kas toliau Ukrainoje?
Tuo metu Nikolajus Sungurovskis, Razumkovo karinių programų centro direktorius, mano, kad Rusija neturėtų imtis plačių karinių veiksmų Ukrainoje – savo tikslų pasiekti bandys kitomis priemonėmis, rašo inforesist.org.
Kaip rašo N. Sungurovskis, remiantis analitikų iš karinius konfliktus analizuojančios organizacijos RAND pateiktomis išvadomis, Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO – red.) nėra tinkamai pasirengusi atremti galimą Rusijos agresiją.
NATO valstybių narių lyderiai vis dažniau prabyla apie staigios atakos prieš Baltijos šalis grėsmę ir užsimena, kad Rusijos pajėgos tokiu atveju įgytų reikšmingą pranašumą Aljanso atžvilgiu.
Rusijos galimybės šitaip užpulti Ukrainą vertinamos kaip ypač tikėtinos. Publikacijos svetainėje apostrophe.ua autorius samprotauja, ar gali būti, kad Ukrainos scenarijus bus pritaikytas Baltijos šalims ir kodėl Kremlius kol kas neskuba įgyvendinti masinio karinio įsiveržimo į Ukrainą plano.
Pirmiau pateikti Rusijos keliamos grėsmės vertinimai, anot autoriaus, be abejo, verčia mobilizuotis politinę vadovybę, karines pajėgas ir gynybos pramonę. Šių sektorių pastangomis siekiama eliminuoti atsiradusias gynybos taktikos spragas.
Dabar jau visuotinai pripažįstama, kad nuo tos akimirkos, kaip buvo imta kalbėti apie Rusijos vykdomą agresiją, teko pripažinti, jog Vakarai nėra pasirengę prireikus duoti adekvatų atsaką. Pačioje veržimosi į Krymą pradžioje Ukrainai buvo patariama būti apdairiai, stengtis neprovokuoti Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir pan.
N. Sungurovskis mano, kad tokie pamokymai akivaizdžiai bylojo, kad patys Vakarai nesijautė pasirengę drastiškam scenarijui. Vis dėlto, atitinkamai padidinus resursus ir vieningai įvertinus politinius tokio scenarijaus padarinius, retorika ėmė keistis. Dabar jau kalbama apie tai, kad Rusija turi būti verčiama likti prie konstruktyvaus dialogo varianto.
Vadinasi, Vakarai, neišskiriant nė Europos, agresyvius V. Putino veiksmus jau vertina kitaip ir daro tai ne be pagrindo, mat su resursais susijusios Vakarų šalių galimybės tebėra ribotos.
Kaip tik dėl šios priežasties, įsitikinęs publikacijos autorius, Jungtinės Valstijos buvo pareiškusios priekaištų, kad Europos šalys skiria nepakankamai lėšų gynybos reikmėms, ir reikalavo padidinti indėlį į savo pačių saugumą. Buvo kalbėta ir apie pajėgų dydį, ir apie karinę techniką, ir apie operacijas, kurias galėtų vykdyti Europos šalys, per visą nuo Sovietų Sąjungos žlugimo praėjusį laiką veikiausiai nutarusios, kad jokios grėsmės kilti nebegali, ir pradėjusios kažką panašaus į nusiginklavimą.
Karinėms pajėgoms vadovaujančių institucijų pateikiami vertinimai ir numatomi veiksmai paprastai grindžiami nepalankiausio scenarijaus variantu. Nors tikimybė, kad taikydamasi į Baltijos šalis Rusija galėtų imtis Ukrainoje išmėgintos taktikos, yra palyginti nedidelė, ji vis dėlto egzistuoja.
Pasak N. Sungurovskio, labai svarbu ne tik suvokti tokios galimybės realumą, bet ir numatyti bei įvertinti galimas jos realizavimo pasekmes. Pastaroji užduotis, ko gero, net svarbesnė. Kitaip sakant, jei egzistuoja bent menkiausia labai rimtus padarinius sukeliančio užpuolimo tikimybė, būtina imtis adekvačių priemonių. Jos įgyvendinamos mobilizuojant NATO išteklius ir telkiant pajėgas prie sienos su Rusija. Taigi, už pademonstruotą agresiją V. Putinui tenka taikstytis su atvirkštiniu, nei tikėjosi, rezultatu – ne NATO silpnėjimu, o tvirtėjimu Rusijos pasienyje.
Taigi, anot autoriaus, akivaizdu, kad kylančios grėsmės mastą Vakarai supranta, kitaip tikrai nebūtų kalbama apie gynybos biudžeto padidinimą skiriant ne mažiau kaip 2 proc. BVP. Jei nesuvoktų, kad grėsmė reali, Europos šalys nebūtų ėmusios ir pajėgų modernizavimo.
Analizuojamos ir Rusijos pranašumo priežastys: operatyvumas priimant ir įgyvendinant sprendimus, taip pat gebėjimas žaibiškai sukoncentruoti, pakoreguoti ir papildyti pajėgas. N. Sungurovskis daromas prielaidas siūlo vertinti su tam tikromis išlygomis, nes kai kurios Rusijos galimybės yra pervertinamos (ypač transporto infrastruktūros pajėgumas, sprendimų priėmimo sistemos efektyvumas ir resursų pakankamumas).
Vertinant grėsmę Ukrainai (t. y. galingo Rusijos pajėgų įsiveržimo tikimybę), mano autorius, daug kas priklauso nuo pačių ukrainiečių. Akivaizdu, kad visų savo tikslų V. Putinas tikrai neatsisakė.
Ukraina, Putino supratimu, ir toliau lieka Rusijos įtakos zona ir jos paleisti jokiu būdu nesirengiama. Vakarams tokia pozicija nepriimtina, nes duoda pagrindo su imperijos atkūrimo idėja susijusioms Rusijos ambicijoms augti, o tai, savo ruožtu, didina tikimybę, kad kitu taikiniu gali tapti Baltijos šalys.
Pasak N. Sungurovskio, V. Putinas supranta, kad agresyvūs veiksmai ir jėgos panaudojimas gali priversti Vakarus sugriežtinti sankcijas, nuo kurių Rusija ir taip ganėtinai kenčia, nors ir tvirtina, kad jos visiškai neefektyvios. Sankcijų poveikis neabejotinas. Galbūt jis nepakankamai stiprus, bet tikrai juntamas, todėl tolesnio sankcijų griežtinimo Kremlius negali laikyti nevertu dėmesio.
Dėl šios priežasties nuo jėga paremto varianto bent kol kas bus stengiamasi susilaikyti. Užuot žvanginus ginklais, veikiausiai bus ir toliau eksploatuojami politinį stabilumą trikdantys hibridiniai metodai ir telkiamasi marionetinėmis vyriausybėmis, penktosiomis kolonomis, agentūrų tinklais, kurių Ukrainoje tikrai yra.