Šie klausimai man kyla, nes turiu dėti didžiules psichologines ir dvasines pastangas, kad negalvočiau apie seksą – esu išsilavinusi, tikinti moteris, meldžiuosi, skaitau dvasinę literatūrą, turiu daug puikių draugų, stengiuosi su jais kuo daugiau leisti laiką, pradedu kurti savo verslą, ėmiau mokytis kalbų, dirbu fizinį darbą, bet vis tiek vakarais, kai tik atsigulu, kad ir kiek būčiau pavargusi, tiesiog jaučiu stiprų norą mėgautis mintimis apie intymumą ir seksualinį artumą su vyru. Tiesiog turiu kontroliuoti savo mintis. Kartais, net pati nepajuntu, kaip pradedu ir masturbuotis. Jaučiuosi silpnavalė.
Ieškau informacijos, kaip moterims sumažinti seksualinį geismą, bet tik randu aibes straipsnių, kaip moterims padidinti geismą. Tiesą sakant, todėl ir pradėjau galvoti, kad gal esu labai nemoteriška, gal esu per daug vyriška, gal turiu per daug kokių vyriškų hormonų, nes net nesuprantu, kaip galima atstumti vyrą, kai jis tavęs geidžia (kalbu apie santuokinius ryšius). Pavyzdžiui, net kai su sutuoktiniu neturėjau stipraus emocinio ryšio (jis buvo labai uždaras ir nejautrus mano emociniams poreikiams), nors jis net nebuvo fiziškai itin patrauklus, bet jam pakakdavo prie manęs tik prisiliesti, ir aš „ištirpdavau“. Tiesą sakant, jis žinojo, kad visada jam atsiduosiu, netgi, priešingai, ne kartą jis yra mane atstūmęs, kad yra pavargęs ar pan.
Taigi, mano esminis klausimas, kaip sumažinti seksualinį geismą, jei gyvenu viena? Antra, ar neturiu psichologinių, o gal ir hormoninių problemų, gal nesu pernelyg moteriška, jeigu seksui atsiduodavau visu 100 proc., sekso metu manęs niekada nekamuodavo jokios pašalinės mintys, kaip kad būdinga moterims (tokį įspūdį susidariau, skaitydama daugybę straipsnių ir žiūrėdama filmus), aš visiškai atsijungdavau nuo aplinkos, mane jaudina nuogo vyro kūnas, ir kad man norėdavosi mylėtis kasdien, net ir po kelis kartus, ir dabar, svajodama apie idealius santykius, svajoju apie tokią galimybę, nors, aišku, tikriausiai poreikiai būtų ir kitokie, nes nuo seksualinio gyvenimo praėjo daug metų.
Tiesa, su svetimais nepažįstamais vyrais man nekyla noras mylėtis, nors ir atkreipiu dėmesį į patrauklų vyrą, būna, kad ir pagalvoju apie jį lovoje, bet tos mintys tik šmėkšteli galvoje. Santuokoje vyrui buvau ištikima ir apskritai nesu turėjusi vienos nakties nuotykių ir nesu į juos linkusi.
Kalbant apie fizinius mano duomenis, neturiu padidėjusio plaukuotumo, kas gal galėtų liudyti vyriškų hormonų perteklių, esu šviesaus gymio, stamboko kūno sudėjimo.
Kaip jau minėjau, nesu nuobodžiaujanti, ir apie seksą galvoju tikrai ne iš neturėjimo, ką veikti. Dėl savo nepatenkintų seksualinių poreikių bijau, kad galbūt pajutusi kito vyro dėmesį, galiu neatsilaikyti ir blaiviai nemąstyti, nes esu labai jausminga. Kita vertus, būdama viena, pradedu net verkti, kai pagalvoju apie tai, kad taip ir liksiu vieniša moteris iki gyvenimo galo. Nors iš kitos pusės, ir bijau naujų santykių, nes esu nusivylusi savo santuoka, iš kurios, aišku, galbūt kaip ir daugelis, tikėjausi labai daug. Gėda ir prisipažinti, bet žinodama savo temperamentą, naiviai maniau, kad mano vyras su manimi bus labai laimingas, nes aš jam niekada nepasakysiu „Ne“. Su apmaudu teko patirti, kad vis dėlto ne visiems vyrams taip jau ir reikalingas seksas.
Galbūt iškils klausimas, kad esu labai fiziškai nepatraukli, bet esu simpatiška, linksma, draugiška, bendraujanti, pastebiu vyrų žvilgsnius. Viena draugė, su kuria artimai pasišneku, net yra pasakiusi, kad tokia moteris, kaip aš – vyrų svajonė. Net vyras santuokos pradžioje nustebęs pasakė, kad, pasirodo, knygose apie moteris rašoma netiesa.Tačiau iš tiesų nebuvau gera žmona, netgi, sakyčiau, pasidariau nesugyvenama, nes jausdamasi nuolat negeidžiama buvau pasidariusi irzli, reikli, konfliktiška, vyrui net keldavau scenas dėl menkniekių. Esu skaičiusi, kad ilgas sekso trūkumas keičia asmenybę į neigiamą pusę, tad bijau, kad net ir turėdama reguliarius seksualinius santykius vis tiek gal būčiau nesugyvenamo būdo. Nors dabar, jau kurį laiką gyvendama atskirai nuo vyro, matau, kad darausi vis ramesnė, nebe tokia impulsyvi, kantresnė ir su vaikais. Nes gyvenant tuose pačiuose namuose su vyru buvau nuolatinėje įtampoje, nes gyvenome atskiruose kambariuose ir mane labai skaudino ta situacija, kad formaliai esu ištekėjusi, o iš tiesų – kaip ir ne.
Iš anksto ačiū už išsamų atsakymą.
Lina (vardas pakeistas)