Ilmaro Taskos mama, kuri šiuo metu gyvena Švedijoje ir būdama 93-ejų kas dieną interneto portaluose skaito svarbias žinias, gimė prieškario estų diplomato šeimoje Paryžiuje. Senelis iš tėvo pusės buvo žymus estų dailininkas Eduardas Taska, kuris, studijuodamas Paryžiuje, be abejo, galėjo sutikti kitą žymų estų dailininką Eduardą Wiiraltą.
Senelių šeimos sovietų okupacijos pradžioje, 1941 m. birželio 14 d., buvo ištremtos į Sibirą. Atskirti nuo moterų vyrai žuvo lageriuose, senelėms su vaikais vėliau pavyko sugrįžti į Estiją.
Lietuvos ir Estijos valstybių šimtmetis šį vasarį buvo ne vienintelis įvykis, suartinęs dvi Baltijos valstybes. Ilmaro Taskos apsilankymas Vilniaus knygų mugėje, Estijos ambasadoje, jo romano „Pobeda 1946“ apie žiaurią pokario tikrovę Taline pristatymas sulaukė didelio Lietuvos skaitytojų, žurnalistų, literatūros tyrinėtojų dėmesio, o knygos vertėja Danutė Giraitė nominuota Estijos kultūros fondo prizui.
Romanas sukurtas papildžius to paties pavadinimo apsakymą, kuris 2014 m. pelnė prestižinę literatūrinio žurnalo „Looming“ premiją. Pagal jį sukurtas trumpametražis filmas.
Keturias dienas Vilniuje viešint Ilmarui Taskai kalbėjomės apie literatūrą ir realybę, okupaciją ir laisvę. Apie kūrybą, be kurios pasaulio ir žmonių paprasčiausiai nebūtų.
– Gimėte Kirove, augote Taline, studijavote Maskvoje, tapote pirmuoju etniniu estu, dirbusiu Holivude, rašytoju, sukūrusiu bestselerį, išverstą į daugybę kalbų, šį pavasarį Londone pasirodysiantį angliškai. Visa ši sėkmė kalba apie stiprią valią, stiprius jausmus ar prigimtinį norą kurti?
– Visą gyvenimą turėjau įvairių veiklų. Dirbau kine, teatre, televizijoje, rašiau grožinius kūrinius – visuomet reikėjo kūrybiškos veiklos. Mano sesuo Marje yra žymi Švedijos-Estijos dailininkė, tad ir su ja kartą esame sukūrę instaliaciją Estijos šiuolaikiniam meno muziejui KUMU. Manau, kad robotai pakeis daugelį žmogaus darbų, bet vieno jie nesugebės – pakeisti kūrybos, nes to neįmanoma programuoti.
Kiekvienas žmogus turėtų pasitelkti fantaziją ir atrasti savo kūrybinį pradą. Bet nemanykite, kad sėkmė taip ir nukrito man iš dangaus. Jaunystėje mano apsakymas „Butas nuomai“ buvo atmestas, nes jame pritrūko socialistinio realizmo. Jis buvo išspausdintas po... 40 metų ir pateko į geriausių Europos apsakymų antologiją.
– Užduosiu gal ir keistą klausimą posovietiniu aspektu, bet tik todėl, kad keistų atsakymų nebūna. Kuo nusikalto Jūsų šeima, kai buvo ištremta ir jūs gimėte Sibire?
– Mums visiems – lietuviams, latviams, estams – tuomet galėjo atrodyti, kad ateis rusai, vokiečiai, dar kas nors, bet neilgam, vis tiek liksime nepriklausomi. Nemanėme, kad sovietai taip negailestingai pasielgs su Baltijos valstybėmis, kad viską atims – namus, knygas, žmones išsiųs į mirties lagerius.
Tai atrodė neįmanoma, bet tokia neįmanomybė atsitiko. Vėlesnėje istorijoje tai kartojosi, ir tebesikartoja. Kodėl mano senelius ištrėmė?
Nes sovietai norėjo sunaikinti visą Baltijos šalių aristokratiją, inteligentiją, pakirsti šių tautų stiprybę. Manau, kad sąrašai buvo sudaryti ne tik Maskvoje, bet ir Estijoje. Reikia atsiminti istoriją, nors laisvame pasaulyje ji dažnai pamirštama. Knygos mums tai gali priminti.
Kartais galima sutikti vakariečių, kurie nesupranta, kad sovietų komunistų partijos veikla buvo nusikalstama. Paryžiuje labai gera būti komunistu, kai nereikia gyventi Maskvoje.
– Jūsų knygoje „Pobeda 1946“ pasakojama šeimos istorija, kurioje dvi siužeto linijos: mažo berniuko ir jo tetos Johanos, kurią nuo pražūties išgelbsti BBC žurnalistas Alanas. Žinote, kas mane labiausiai sukrėtė ir paskatino mūsų istorikų klausti, ieškoti žinių, ar taip vyko Lietuvoje? Ogi ta vonia, į kurią susmulkinti patekdavo nukankinto žmogaus palaikai. Lietuvoje tokios nebuvo. Taline iš tiesų buvo toks įrenginys?
– Buvo. Išlikęs laikraštis su nuotraukomis, kai Atgimimo pradžioje į tą patalpą buvo įleisti žurnalistai. Aš kreipiausi į Istorinės atminties institutą, kalbėjau su istorikais apie tai. Buvo sukurta tokia medžiaga, kuri ištirpdo žmogaus kraują, mėsą, kaulus, KGB ją naudojo.
Estų rašytoja Imbi Paju kalba apie tai, kad tokia žmogų susmulkinanti mašina buvo įrengta ir Tartu. Ji ėmė interviu iš vienos damos, kuri savo akimis tą įrenginį matė.
– Ką Jūs pasiėmėte, grįždamas į Estiją iš Kirovo? Vaizdus, daiktus, žmones? Ar viską užmiršote ir tarsi pradėjote naują gyvenimą?
– Vis tik man buvo tik du su puse metų, kai reabilitavo šeimą ir jie galėjo kreiptis dėl sugrįžimo. Pamenu savo žaislą – papūgą. Jis buvo vienintelis spalvotas žaislas, pagamintas Kinijoje. Kai jį čiulpdavau, jausdavau plastmasės skonį.
Kai sugrįžome, nebuvo nei namų, nei buto, nei vilos. Viskas pradingo. Pirmasis komunistų partijos sekretorius gyveno mano senelių namuose Taline. Ten buvo biblioteka, bet mes niekada jos neatgavome.
Kai senelį 1939 m. iškvietė iš Kopenhagos į Estijos užsienio ministeriją, jis tikrai nemanė, kad šalis bus okupuota. Mokyklos direktorius sakė: „Tavo tokie geri, gabūs vaikai, prašau, nesivežk jų, palik čia, mes pasirūpinsime“. Bet jie nepaliko, visi išvyko į Taliną ir labai greitai – į Sibirą. Kartais pagalvoju, jeigu būtų neprasidėjęs karas, sovietai gal visus mūsų trijų tautų žmones būtų išvežę į Sibirą.
– Studijavote Rusijoje, Maskvos kinematografijos institute. Tai sudėtinga tremtinių vaikui. Kaip tai pavyko?
– Buvau jau trečioji karta. Štai mano mamai buvo sunkiau, jai nedavė diplomo, teta norėjo studijuoti istoriją, jos nepriėmė. Mane tėvai išmokė nepasakoti, kur aš gimiau, tai buvo paslaptis. Studijų draugus siejo menas, apie politiką nekalbėjome. Gyvenome dvejose tikrovėse, juk ir rusams tuomet buvo sunku.
Mano studijų draugai norėjo kabėti apie rusų kultūrą, jiems liepdavo sakyti tarybinė kultūra. Juos irgi naikino, šaudė, degino jų vienuolynus, bažnyčias. Sovietinės sistemos demonai naikino visas tautines, kultūrines vertybes, kentėjo visi. Čia yra paradoksas.
Mano knygoje valstybė tampa gyvu sutvėrimu, nežmonišku, visus aukojančiu. Tai totalitarinės sistemos bruožai.
– Kalbame tik ką prasidėjus mūsų valstybių antram šimtmečiui. Esame dviejų represuotų sovietų šeimų vaikai, rašantys knygas apie sovietų režimą jau brandžiame amžiuje. Man taip nutiko, nes teko įveikti potrauminio streso sindromo pasekmes. O Jums?
– Buvau užsiėmęs kino filmų kūrimu, į Holivudą dirbti išvykau iš Švedijos devintojo dešimtmečio pabaigoje, vėliau teatras, spektakliai, televizija. Be to, „Pobedos 1946“ anksčiau niekas nebūtų spausdinęs. Kaip ir minėto apsakymo „Butas nuomai“.
Sugrįžau į literatūrą ir, man atrodo, kad tai yra dėsninga. Savo kūriniais mes turime dalintis, parodyti juos, nes gaila būtų rašyti tik sau. Bendravimas – tai didelis džiaugsmas, nereikia jo pamiršti.
– Kas sieja Jus ir „Pobiedos 1946“ berniuką, kurį KGB dėdė prisijaukina ir taip nužudoma jo šeima?
– Turbūt tai, kad vaiko akimis mačiau sovietinius laikus, jutau tą atmosferą. Man lengva buvo įeiti į berniuko pasaulį. Tai nekaltos akys, smalsios, kurios nežino, kas yra gerai, kas blogai, kas teisinga, kas ne, kas didvyris, kas išdavikas.
Prisimenu vaikystę, kai man močiutė uždraudė kalbėti apie tai, ką ji pasakoja. Ačiū Dievui, kad ji papasakojo, nes nepadariau tokių klaidų, kaip romano berniukas, kurį tėvai saugojo nuo neigiamų žinių, nieko jam nepasakojo.
– Jis neturi vardo, kaip ir jo mama, tėtis, KGB dėdė. Ar todėl, kad buvo ne vienas toks vaikas, tad įvardinti jį sunku?
– Taip, tai archetipas, čekistas – taip pat. Dar kita priežastis: sovietinis žmogus buvo numeris, ne vardas, individualumo negalėjo būti, visi turėjo būti vienodi. Man tokioje sistemoje buvo sudėtinga augti, nes turėjau ryžus plaukus, tai išsiskirdavau visada.
Teisinga spalva, bet vis tiek neteisinga. Tokie sovietiniai laikai buvo. Kartais vis tiek ką nors pasakydavau iš senelės lobyno, tuomet mane nubausdavo, klasėje pastatydavo į kampą.
– Kas labiausiai džiaugėsi Jūsų knyga?
– Nežinau, galbūt aš pats? Mane palaikė sesuo, mama, artimi draugai. Jie visi džiaugėsi, jie tiki mano įvairiais talentais.
Turiu tuo džiaugtis. Suprantu, kad būdamas profesionaliu rašytoju galiu visada rašyti, tačiau yra toks dalykas, kaip įkvėpimas. Kai kurios romano scenos atkeliavo iš jo erdvės ir iš kolektyvinės pasąmonės. Man taip nutinka, kai žiūriu gerą filmą, klausau gerą muziką, skaitau gerą knygą.
– Kuris trijų Baltijos šalių rašytojas, Jūsų manymu, galėtų pretenduoti į Nobelį?
– Turbūt yra daug tokių rašytojų. Kuris pats geriausias? Kartą manęs paprašė pasakyti trijų geriausių televizijos reporterių pavardes. Išvardijau tuos, kurie tuo metu aktyviausiai ir sėkmingiausiai dirbo.
Dabar tik tie trys mane kviečia į laidas, o kiti nustojo. Su malonumu neminėčiau, nes kai tik paminiu, supyksta tie, kurių neminėjau. Juk ne visi džiaugiasi, kai rašytojo knyga tampa populiari. Atsiras tas, kuriam dėl to tu nepatiksi.
Tai žmogiškosios savybės, tokia psichologija. Kuo stipresnė šviesa, tuo tamsesnis šešėlis, kuo daugiau draugų, tuo ir priešų tikimybė didėja.
– Esame vieno likimo, iš mūsų valstybingumo išsityčiojo, pavergė, privertė mūsų vaikus įskųsti tėvus net nežinant, kad visą gyvenimą jaustų kaltę dėl jų mirties, o visgi mes netapome artimiausiomis tautomis, broliais ir sesėmis. Kodėl?
– Su kaimynais santykiai visada sudėtingesni. Atsiranda konkurencija. Su lietuviais mums turėtų būti gerai, nėra bendros sienos, mes galime mylėti vienas kitą. Bet, kitas dalykas, mes per daug žiūrime į Vakarus, Briuselį, o galėtume atidžiau ir vieningiau veikti kaip mažos šalys, kurioms labai svarbu bendradarbiauti tarpusavyje.
Mes galėtume padėti vieni kitiems, būtume stipresni kartu, kad mūsų balsą išgirstų didesnės valstybės. Bendri projektai – kultūriniai, politiniai, literatūriniai suteikia stiprybės.
– Kas buvo Jums gyvenimo darbas? O gal dar bus?
– Dar bus. Jeigu tai jau būtų, galėčiau susirinkti daiktus. Reikia taip gyventi, kad tavo žvaigždžių valanda būtų dar vis prieš akis. Iki mirties taip, o gal dar vėliau.
Stebiu ir matau, kaip šiandien sugrįžta buvę pamiršti aktoriai, rašytojai, staiga jie tampa populiarūs po mirties. Tikiuosi, kad ir man taip nutiks.
– Prieš ruošdamasi interviu su Jumis senuose savo namuose radau tėčio, kuris penkerių metų buvo ištremtas į Sibirą, nuotrauką, kai jis tarnavo Maskvoje vairuotoju. Jis stovėjo atsirėmęs į „Pobedą“. Tai buvo automobilis, kurio visą gyvenimą nekentė.
– Tai turbūt nukentėjusio nuo sovietų režimo žmogaus psichologinė nuostata. Nes „Pobedą“ kūrė du konstruktoriai – rusas ir vokietis. Tos senos mašinos dizainas buvo gražus, vėliau jį panaudojo „Volvo“ kūrėjai.
– Jūs nuolat pametate pirštines, aš – taip pat. Tačiau pirmą vakarą, kai pasakėte, kad jų neturite, oras priminė arktinį šaltį, o mano kišenėje buvo jų net keturios. Džiaugsmingai jomis pasidalinau. Čekų rašytojas Milanas Kundera yra sakęs, kad vyresniame amžiuje, kai esi daug patyręs, nebesistebi atsitiktiniais sutapimais. Galvoju, ką jis pasakytų apie keturias pirštines?
– Man būtų nušalę rankos, bet jūs turėjote tai, ko man reikėjo. Kundera pasakytų, kad mes galėjome ir nesusitikti, arba, kad angelai pirštines įdeda į kišenę.
Trečdalis pasaulio žmonių tiki reinkarnacija manydami, kad mes iš vieno gyvenimo, tarsi iš viešbučio, pereisime į kitą.
Aš visada klausiu – ar mes viską padarome, ką galime padaryti? Juk galime kasdien pasistengti būti pačiais geriausiais, humaniškiausiais žmonėmis, gyventi taip gerai, kaip tik galime, netgi tuomet, kai tai lyg ir iš anksto nuspręsta.
