Kiek parodoje kūrinių – 45, kaip teigiama anotacijoje, ar tas vienintelis – instaliacija, susiejusi juos visus? Apie tai galėjo pasvarstyti žiūrovai iš pasakiškai prisnigto Vilniaus sugužėję į „The Rooster Gallery“.
Atsidūrė neįprastuose interjeruose
Nuovoka, kad dalyvauji keistame eksperimente, aplankė vos žengus pro duris. Lankytojai iškart turėjo savo apavą paslėpti po mėlynais antbačiais (bachilais, jei kam neaišku). Galerijos patalpos, ratu vedantys koridoriai skendėjo prieblandoje. Ryški lyg operacinės palatos šviesa visą žiūrovų dėmesį telkė į centrinę erdvę. Joje ir buvo suręsta parodos instaliacija – Bendras vaizdas.
Kristinos Ališauskaitės, Adomo Danusevičiaus, Alinos Melnikovos, Auksės Miliukaitės, Vitos Opolskytės, Andriaus Zakarausko, kviestinių menininkų Kazimiero Brazdžiūno, Tomo Daukšos, Staselės Jakunskaitės, Visvaldo Morkevičiaus, Audronės Vaupšienės kūriniai taikėsi užimti kiekvieną sienos lopinėlį. Glaudėsi, grūdosi, spraudėsi tarp stelažų, konkuravo dėl žiūrovų dėmesio. Gožė arba papildė vienas kitą prasminiais sąskambiais, neišsitekdami baltame steriliame interjere. Taip parodos rengėjos sumanė atskleisti dabartinės komunikacijos pobūdį.
„Šiandien komunikacija yra kaip niekada vizuali. Dalijamės savo fotografijomis socialiniuose tinkluose, kiekvienas renginys naujienų portaluose palydimas išsamių fotoreportažų, tekstinė informacija perteikiama paveikslėliais“, – teigė viena parodos kuratorių galerininkė Jurgita Juospaitytė-Bitinienė.
Tokia budistinė istorija
Parodos idėją pakuždėjo A. Miliukaitės drobė „While searching the meaning of the painting, I have enetered the daylight“ (2018), tiesa, glaustos komunikacijos laikais gerokai per ilgu pavadinimu.
Autorė sukūrė kelių paveikslų koliažą, kurį papildo ir kiti vaizdiniai. Kuratorės sumetė, kad tokiu pačiu principu būtų galima įgyvendinti estetinę parodos koncepciją.
„Naujieji žiūrėjimo įpročiai pasiūlė idėją sluoksniuoti ir jungti kūrinius taip, kad „tiršta“ jų sankaupa primintų tą nuolat patiriamą vaizdinių signalų srautą“, – pridūrė J. Juospaitytė-Bitinienė.
A. Miliukaitės drobėje nesunku atpažinti ir dramblį. Iš pažiūros jis turėtų sunkiai ir garsiai žnektelėti iš parodos plano.
Anaiptol. Autorė teigė neseniai skaičiusi budistinę pasaką apie dramblį ir neregius. Liesdamiesi, uostydami ir visaip kitaip jie mėgino nuspėti, kas tai per būtybė. Neregiai kalbėjosi, dalijosi potyriais ir po truputį jiems iškilo daugiau mažiau įtikimas dramblio paveikslas.
Valdyti plaukti dalyvauti
Bendro vaizdo, kaip skelbia parodos pavadinimas, ir siekiama. „Grupinė paroda turi šiokių tokių ambicijų atskleisti jaunosios kartos balsą. Tačiau kartu norime parodyti, koks jis nevienalytis, labiau primena polilogą, o ne bendrą poziciją“, – sakė kita parodos kuratorė menotyrininkė Justina Augustytė.
Žinome posakį apie dramblį porceliano krautuvėje. „Rooster“ galerijoje per tokią gausybę kūrinių ne tik drambliui, bet ir lankytojui darėsi ankšta. Tapytoja A. Miliukaitė klausiama, ar dėl tokio santirščio neatsiranda rizikos visai nepamatyti bendro vaizdo, nesuprasti, ką matome ir kas esame, atsakė, kad tai paroda ir tyrinėjanti. „Galimos kelios išeitys – valdyti tą vaizdų srautą, „plaukti“ jame arba visai nedalyvauti“, – nusijuokė menininkė.
Prie bendro parodos vaizdo šliejosi ir bendras garsas – su žiūrovų šurmuliu sumišusi pop-up radijo stoties „Palanga Street Radio“ gyvai atliekama muzika. Palangoje gimę didžėjai savo programą internetu transliuoja iš sostinės Palangos gatvės. Dar ir dabar ji skamba „Rooster“ galerijoje, o svečių apsilankymą primena jų paliktas Palangos jūros smėlio žiupsnelis.
