Kartais atrodo, kad taip ir gyvename nuo vienos nuolaidos prie kitos, žaisdami tą amžiną katės ir pelės žaidimą su prekybininkais, tarsi daiktų pirkimas, suvartojimas ir išmetimas suteiktų gyvenimui prasmę.
Rašydamas apie Kovo 11-ąją puikiai suvokiu, kad nemažai daliai skaitytojų tai neišvengiamai asocijuosis su vėlyvojo sovietmečio tekstais, dedikuotais spalinėms ir gegužinėms šventėms bei komunistų partijos suvažiavimams. Apgailestauju, bet tai lemia jų trauminė patirtis, o ne mano.
Vasario 16-ąją, kuri iki šimtmečio didžiajai Lietuvos daliai atrodė tolima ir neryški tarsi pasaka apie geležinį vilką, bendromis pastangomis sugebėjome priartinti. Jei padorioje gatvėje kas paklausinėtų, ko gero, praeiviai netgi sugebėtų prisiminti kelias signatarų pavardes, ne tik daktarą Joną Basanavičių su Antanu Smetona.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena turi kitą bėdą – 28-eri metai yra toks ribinis laiko tarpsnis, kada dar gyvi dauguma Kovo 11-osios akto signatarų, bet jų pasakojimai vis labiau tolsta vieni nuo kitų. Selektyviai prisimindami tai, kas atitinka jų dabartines politines nuostatas, jie tarsi bando atsikąsti kuo didesnį mūsų bendros istorijos gabalą, nusitempti į savo urvelį ir ten dalintis juo su bendraminčiais.
Visiškai skirtingus Kovo 11-osios pasakojimus konstruoja iš Sąjūdžio kilusių partijų ir LKP-LDDP-LSDP žmonės, o pasiklausius Rolando Paulausko arba Zigmo Vaišvilos galima išvis pagalvoti, kad jie kalba apie kažkokią kitą šalį ar kitą istorinį įvykį.
„Už manęs salėje sėdėję kompartijos vadovai buvo irzlūs, pikti, nelaimingi. Jie nuolat laidė pašaipas ir replikas, man tapo aišku, kad balsuoja dantis sukandę“, – prisimena Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną signatarė Rasa Juknevičienė.
To laikotarpio nuo 1990 m. kovo iki 1991 m. rudens, kai tapo visiškai aišku, kad Sovietų sąjunga žlugo, o mūsų valstybę pripažino dauguma pasaulio šalių, prisiminimų fragmentus kiekvienas savaip pasakojam ir mes visi, tą virsmą išgyvenę, bet nebuvę Atkuriamajame seime. Kažkam įstrigo atmintin ekonominės blokados nerimas ir eilės degalinėse, kiti prisimena kaip susirašėm į savanorius ir dar be jokių ginklų bei uniformų, tik su žaliais raiščiais ir trispalviais ženkliukais stojom saugoti svarbiausių šalies infrastruktūros objektų.
Netiesa, kad Lietuva tada suskilo. Nuo pat Sąjūdžio pradžios buvo ir tų, kurie jo nekentė, laukė, kada pagaliau šitas išsilaisvinimo judėjimas bus užgniaužtas kaip 1968-ųjų Prahoje arba 1981-ųjų Lenkijoje, rašė skundus pasimetusiai KGB, susibūrė į „Jedinstvą“ ir TSKP sudėtyje likusią LKP dalį. Teiginys, kad Lietuva tada buvo vieninga, būtų toks pats istorijos klastojimas kaip ir Vytauto Landsbergio valstybės vadovo statuso neigimas.
Nebuvo ir pažadų, kad atkūrę nepriklausomybę labai greitai gyvensime kaip Skandinavijoje ar Vakarų Europoje, gal tik kažkurių Sąjūdžio žmonių asmeniniai samprotavimai turint omenyje ne tiek gerovę, kiek valstybės sąrangą. Atvirkščiai, prisimenu to meto politinių lyderių kalbas apie sunkumus, kuriuos mums teks įveikti kelyje į laisvę, ir žmonių nusiteikimą aukotis kiek tik reikės.
Nepagrįsti lūkesčiai atsirado gerokai vėliau, apie 1992 m., kai išorės grėsmės jau nebeliko, o LKP labai norėjosi susigrąžinti prarastą įtaką ir valdžią. Nuo to laiko kiekvieni nauji rinkimai tampa neįgyvendinamų pažadų ir stebuklo laukimo švente.
Šią savaitę prezidentė Dalia Grybauskaitė po susitikimo su Seimo valdyba kalbėdama žurnalistams apie mokesčių reformą suformulavo tai, kas, mano nuomone, yra ne tik šių dienų lietuviško populizmo esmė: „Nereikia... kelti lūkesčių, kurių vėliau neįmanoma realizuoti ar tiesiog jie nerealizuojami“. Tai, kad gyventojų apklausose kaip didžiausia šalies problema dažniausiai minimos aukštos kainos ir mažos pajamos, socialinė nelygybė – tiesioginis tokio populistinio nepagrįstų lūkesčių kėlimo rezultatas, o ne kažkokia mistinė tautos valia.
Ir pabaigai dar turiu vieną sumanymą, kurį specialiai saugojau niekam nesakydamas iki Kovo 11-osios. Manau, kad turėtumėm susitarti kurį laiką palikti sostinės Lukiškių aikštę tuščią. Profesorius Vytautas Landsbergis jau yra tokio amžiaus, kad visi suvokiam, jog kada nors, gal po kelių metų, o gal po dvidešimties, jo neteksime. Tada, tikiuosi, bent jau mūsų vaikai supras profesoriaus vaidmenį istorijoje, o tinkamesnę vietą už Lukiškių aikštę didingam jo paminklui būtų sunku įsivaizduoti.
