Tam, kad jo užtektų iš tiesų svarbiems dalykams – kūrybai ir šeimai. Ievos ir Marijono šeima nėra ta, kuri garsiai visiems skelbia apie savo laimę, bet įžvalgesniems skaitytojams viskas bus aišku iš to, kas liko tarp šio interviu eilučių.
Savaitgalio skaitiniams - interviu, kuris buvo publikuotas žurnale „Aš Ikona“, 2016 m. rudenį
– Kažkada svajojai apie medicinos studijas, bet likimas nukreipė kitur – Vilniaus dizaino kolegijoje baigei aprangos dizaino bakalauro studijas. Kas lėmė tokį tavo apsisprendimą?
– Nebuvau iš tų mergaičių princesių, kurios žaidė su lėlėmis ar nuo mažų dienų kūrė eskizus. Žaisdavau su mašinomis. Tačiau kūryba atėjo labai natūraliai. Su aprangos derinimu susidūriau tada, kai tėvai pirkdavo drabužius, o aš nenorėdavau jais rengtis. Žinojau, kas man tinka ir patinka, todėl sukaupusi drąsą jiems pasakiau, kad geriau man po Kalėdų eglute paliktų pinigų, o ne drabužių.
Medicina man iš tiesų labai patiko, intensyviai ruošiausi ten stoti. Bet susitikau žmonių, kurie lėmė kitokį mano pasirinkimą. Niekada nemąsčiau, kas yra rimta specialybė, tikrai negalvojau studijuoti to, kas atneš šlovę ir turtus.
Man buvo svarbu studijuoti tai, kas iš tiesų patinka. Kartą susidūriau su Giedre Fledžinskiene ir supratau, kad su tokiais žmonėmis noriu toliau sieti savo gyvenimą. Visiškai įkritau į šią sritį. Dariau tai, kas man patinka, niekada nesivadovavau jokiais rėmais. Man nebuvo svarbu niekam įtikti ar dirbti dėl gero pažymio. Studijuojant teko ir nemažai padiskutuoti dėl mano dizaino sprendimų.
– Ar galima sakyti, kad esi tvirto charakterio mergina, visada žinanti, ko nori?
– Aš noriu kurti sau, ne dėl kitų. Visada turėjau argumentų, kodėl darau būtent taip. Kartais žmonės kažko nesupranta vien dėl to, kad yra neįsigilinę. Žmonėms reikia laiko suprasti, ką tu darai. O man svarbu būti sau ištikimai. Beje, net mano baigiamoji kolekcija buvo paremta medicina. Ji nukeliavo į pirmąjį „Mados infekcijos“ etapą, toliau nepatekau (juokiasi). Bet buvau gerai įvertinta ir tai motyvavo dirbti toliau. Vėliau buvau pastebėta „Vogue“.
– Kas įkvepia kurti?
– Gyvenimas (juokiasi). Kūrybą sudaro skirtingi etapai. Kartais kolekcijos būna šviesios, kartais – tamsios. Jose atsispindi perskaitytos knygos, sutikti žmonės.
Nebūna taip, kad atsisėdi ir per naktį kažką sukuri. Šiuo metu iš viso buvau padariusi pusantrų metų pertrauką ir nuo dizainerės darbo perėjau prie stilistės. Kūryba man ateina etapais, pavyzdžiui, su „House of Naive“ darome naują projektą. Jau esame su jais sukūrę rankinių ir kitų aksesuarų liniją. Jaučiame, kad vėl sutampa mūsų idėjos ir norai, todėl kursime naują aksesuarų liniją. Tam man reikėjo subręsti. Nenoriu daryti tokio kirpimo suknelių, kokių jau yra pilna. Jei nerandi, kas tau iš tiesų patinka, tada kūryba būna ne tokia matoma. Siurbi informaciją iš aplinkos tam, kad paskui galėtum kažką duoti.
– Kur daugiau kūrybos – kuriant drabužius ar stilių?
– Darant abu darbus reikia įdėti daug kūrybos. Juk stilistai ne visada rengia modelius, dažnai tenka aprengti ir nestandartinių išmatavimų žmones, kurie dar turi gerai atrodyti ant scenos ar per televizorių. Stilisto darbas turi ir psichologinių aspektų – turi nedaug laiko žmogui pažinti, kad galėtum sukurti jo asmenybę atitinkantį įvaizdį.
– Tu ir pati galėtum būti modelis...
– Aš neatitinku modeliams keliamų standartų. Juos atitinka tie žmonės, kurie ir dirba modeliais. Niekada nebuvau ta moteris, kuri ilgai stovi prie veidrodžio ir dažosi ar sugaišta daug laiko rengdamasi.
– Esi kritiška sau? Ar žiūrėdama į savo darbus matai klaidų?
– Visada matau ir galvoju, ką galėjau padaryti kitaip. Pavyzdžiui, galvoju, kad galėjau tą skarelę pasukti kitu kampu. Preciziškai siekiu geriausio rezultato.
Kalbant apie asmeninį gyvenimą, kai turiu mažiau veiklos, graužiuosi, kad jos per mažai. Kai tos veiklos daug, pavargstu ir jaučiu, kad reikia atitrūkti.
– Kiekvieną tavo pasirodymą viešumoje gaudo fotografai, esi vertinama kaip viena stilingiausių moterų. Kada nors tikslingai siekei viešumo?
– Suvokiu, kad dirbant tokio pobūdžio darbą reikia reklamos. Dėl to kartais duodu interviu, o kartais – ne. Bet niekada nebuvau tas žmogus, kuris visada sutikdavo duoti interviu ar daryti fotosesijas. Tai – ne man. Man patinka pasilikti privačios erdvės. Kam tu patinki, visada suras kelių tave pažinti ir pamatyti tavo darbų.
– Sukaisi pramogų pasaulyje, staiga visa galva nėrei į realų gyvenimą, kuriame yra vyras ir vaikas. Netrūksta buvusio gyvenimo?
– Manyčiau, kad per daug laisvo laiko skatina įsisukti į tuštybės ratą, pavyzdžiui, praleidi per daug laiko socialiniuose tinkluose, ar pan. O kai to laiko neturi ir šiaip vertybės persidėlioja, daug ką vertini kitaip. (Kas pasikeitė tavo gyvenime po vaiko gimimo?) Gimus Majui, suvokiau, kad „Facebook“ viena ranka negali padėti klaustuko (juokiasi). Šiandien apsiavusi batus suvokiau, kad jame yra akmenukas, bet jo dar neišsikrapščiau (juokiasi). Dievinu kavą, bet dabar turiu ją gerti be kofeino. Galima tai vadinti smulkmenomis, bet jų anksčiau nepastebėdavau.
Aš tikiu, kad viskas ateina savo laiku. Taip nutiko ir man. Negaila tų išėjimų į miestą, kurie buvo anksčiau, nes jie nedingo. Išeiname ir su Marijumi, išeinu ir su vaiku, bet dabar einu tik ten, kur iš tiesų noriu nueiti. Prieš tai buvusiame etape buvo tokių išėjimų, kurių reikėdavo vien laiką praleisti.
Dabar juos pakeitė kiti dalykai. Kai mažiukas miega, užsiimu kūryba, daug skaitau. Pastaruoju metu neatsitraukiu nuo biografijų. Neseniai perskaičiau Džono Lenono žmonos parašytą biografiją „Džonas“, Versace biografiją, autobiografinę Edith Piaf knygą „Gyvenimo dainos“, Boriso Johnsono „Churchillio veiksnys“. Savo eilės laukia biografinis romanas apie Zigmundą Froidą „Proto aistros“.
– O kaip tavo vaiko apranga? Jau užsiimi jo stiliaus deriniais?
– Majus gimė Baltijos Amerikos klinikoje, labai mažas, o aš, prisiklausiusi patarimų, buvau jam pripirkusi 56 dydžio drabužėlių. Tuo metu Majus gimė 48 centimetrų, jam visi drabužėliai buvo per dideli. Taigi teko iš naujo eiti į parduotuves ir ieškoti. Supratau, kad mergaitės yra lepinamos nuo mažens – joms pilna gražių drabužėlių, bet nėra tiek daug sukurta berniukams. Aišku, stengiuosi derinti, kad mano vaikas gražiai ir stilingai atrodytų.
