Mokėsi „IX forte”
A. Tapinas mokėsi dabartinėje Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijoje. „IX fortas“ – tokią etiketę dėl griežtos mokymosi kultūros šiai mokyklai buvo užklijavę vilniečiai. Visgi, remiantis jo pasakojimu, 9-oji vidurinė moksleiviams pateikė subalansuotą pareigų ir laisvių paketą, kuriuo pasinaudojęs rašytojas A. Tapinas prikaupė daug įdomių istorijų.
„Nepaisant to, kad mokyklos pravardė dėl jos griežtumo buvo „IX fortas” ir to, kad mano mama buvo mano auklėtoja ir lietuvių kalbos mokytoja, kas, sutikite, mokykloje turi nebūtinai teigiamos įtakos, aš prisimenu mokyklą gerai. Mokykla buvo „kieta“ ir tuo pačiu metu labai demokratiška. Mokiniams už pamokų ribų buvo leidžiama labai daug, gal net, sakyčiau, daugiau nei leidžia dabartinis mokyklos administracijų tolerancijos lygmuo. Mokyklą prisimenu kaip labai gerą patirtį tiek mokantis, tiek apsisprendžiant, ką aš noriu daryti ir kuo noriu būti“, – pokalbį pradėjo pašnekovas.
Ėjo aštuoniasdešimtieji-devyniasdešimtieji metai, o mokyklos koridoriuose „griaudėjo” repas ir techno muzika. Jo mokykla ne tik toleravo, bet ir skatino moksleivius, tarp jų ir A. Tapiną, įkūrusius savo radijo stotį. TV laidų vedėjas prisimena, kad anuomet beveik visi moksleiviai noriai užsiimdavo užklasine veikla. Jo paties pasirinktas „vaidmuo“, panašu, nelabai pasikeitė nuo tada, kai mokėsi. „Prie organizatorių“ – taip save mokykloje apibūdina A. Tapinas.
„Retai renginiai įvykdavo be manęs. Dėl to ir sakau, kad mokykla padėjo pasirinkti gyvenimo kelią. Aš buvau pagrindinis visų viktorinų, kurios tuomet dar buvo naujovė, dalyvis. Vyko viktorinos, kurių metu žaisdavo klasė prieš klasę, po to mokykla prieš kitą mokyklą. Natūralu, kad mano didžiausia svajonė vesti intelektualų televizijos žaidimą susiformavo jau 10-11 klasėje. Nepraėjo nei 20 metų ir ji išsipildė“, – teigia A. Tapinas.
Pašnekovo mama Violeta Tapinienė ne tik buvo klasės auklėtoja ir lietuvių kalbos mokytoja, bet ir vadovavo dramos būreliui, kurį rašytojas vadina „nurautu“. Tarp būrelį lankiusių žinomų žmonių buvo ir pats teatro guru Oskaras Koršunovas. Jaunuosius teatralus tuomet net vežėsi į „gastroles“ Londone.
„Vyko labai aktyvi užklasinė veikla, o spaudimas mokytis buvo nežmoniškas. Vaikai 12 klasėje išeidavo dėl geresnių pažymių į kitą mokyklą“, – teigia „Laisvės TV“ įkūrėjas.
Auksinis Vilniaus jaunimas prieš porą dešimtmečių
Tikriausiai galima sakyti, kad A. Tapinui pasisekė augti tuomet, kai paaugliškas maištas galėjo susilieti su tuo, kas vyko tuometinėje Lietuvoje. Ką devyniasdešimtaisiais metais ir vėliau veikė Vilniaus jaunimas? Rašytojas pasakoja, kad jis, užsimetęs odinę striukę ir net plaukus sušukavęs kaip mylimos grupės lyderis, laiką leido su tokį pat skonį muzikai turinčiais bendraamžiais.
„Kavos tuo metu nelabai kas gėrė. Bent jau pas mus 10-12 klasėje pagrindinės „grupuotės“ buvo tokios, kur susitikdavo nebe klasės draugai, o kelių mokyklų moksleiviai, kuriuos sieja bendra muzika. Susiformavo metalistai, tada formavosi tuo metu labai stiprūs vadinamieji „depešistai“ ir aš jiems priklausiau. Tai grupės „Depeche Mode“ gerbėjai su ženkliukais, odinėmis striukėmis ir šukuosenomis, panašiomis į Davido Gahano (aut. past. – grupės vokalisto). Mes turbūt esame pirmoji paauglių karta, kuri labai aiškiai atsigėrė laisvės gurkšnio. Pas mus buvo labai įdomu – mes norėjome maištauti ir mūsų tėvai norėjo maištauti. Tai buvo toks įdomus santykis, tarpusavio supratimas. Ir tas patriotizmas... Pamenu, visi vaikščiojo su Sąjūdžio ženkleliais, pirmuosius laikraščius dalindavo, klasėse visi skaitydavo, gal ne visada suprasdami, kokį „Atgimimą“, – prisimena rašytojas.
Dabartinė karta – neprarasta
A. Tapinas „nenurašo“ dabartinės kartos. Priešingai – jis turi ką pasakyti tiems, kas kritikuoja jaunimą.
Tiesa, A. Tapinas sako, kad rezultatų be sunkaus darbo nebus.
„Nežinau, kiek mokyklų jau esu aplankęs – gal 300 – ir jose su moksleiviais kalbuosi labai griežtai: aš sakau jiems tokius nemalonius dalykus, kurių galbūt nėra sakę nei tėvai, nei mokytojai. Galbūt kartais mes per daug juos glostome. Ir taip beglostomi, šiltnamio sąlygomis begyvendami ir galvodami, kad jie automatiškai yra geriausi. Sakyčiau, meškos paslaugą padarome. Jie turi milžinišką potencialą būti geriausia karta, bet jie turi jį „atsirakinti“ ir truputį į tai investuoti“, – aiškina jis ir prideda, kad investicija jis laikytų turimų galimybių išnaudojimą.
Pasak A. Tapino, dabar jauni žmonės turi privilegiją, nes keliai, kuriuos norime pasiekti, yra trumpesni dėl technologijų revoliucijos, išsiplėtusių sienų ir galimybių savo mintis realizuoti kitose šalyse. Anksčiau jaunuoliai to neturėjo, o dabar visa tai pasiekiama nepriklausomai nuo to, ar gyveni sostinėje, ar kaimo vietovėje.
„Vėlgi, bandau dekonstruoti mitą, kad vaikai iš kaimo vietovių yra atstumtieji, kita kasta. Galbūt prieš 20 metų jiems buvo gerokai mažiau šansų nei didžiųjų miestų moksleiviams. Bet dabar, kai visur yra internetas, kai gyvename globalioje visuomenėje, faktiškai bet kur būdamas gali susiimti ir parodyti ne blogesnius rezultatus. Aš suprantu, kad Vilniaus aplinka galbūt intelektualesnė, galbūt pedagogų lygis aukštesnis. <...> Mano laikais išmokti patiems būdų buvo labai mažai, o šiais laikais – sočiai. Aš kalbu apie kalbų mokymąsi, programavimą, viešojo kalbėjimo įgūdžius. Ko gero, didžiausias šios kartos priešas – tai jie patys, jei sėdės rankytes susidėję ir lauks, kol kas nors viską atneš ant lėkštutės“, – mano A. Tapinas.
Švietime per medžius nematome miško
Paklaustas apie dabartinę švietimo sistemą, vyras teigia, kad problemą įžvelgia kitur, nei esame įpratę ją matyti.
„Švietimo sistema yra susiskaldžiusi į neįsivaizduojamą kiekį molekulių. Pati švietimo sistema – skirtingos pozicijos. Aplink ministeriją yra visokių skirtingų organizacijų, tada yra universitetai, tada yra įvairaus lygmens mokyklos ir visi tempia antklodę į savo pusę. Šiuo atveju, ministro darbas – būti nuomonės lyderiu, autoritetu, kuris sugebėtų šiuos dalykus suburti, bet, mano nuomone, ministrei sekasi sunkiai, reikia pripažinti. Kitas dalykas – mokytojo prestižo kėlimo taip paprastai į keturis sakinius neįdėsi, pakėlus atlyginimą iki 1000 Eur profesija nebus prestižinė”, – sako A. Tapinas.
Tiek besimokantiems, tiek tiems, kas apsilanko mokyklose vykstančiuose renginiuose, turėtų būti pažįstama situacija, kai vyksta moksleivių tildymas, grūmojimas pirštais ir nepaklusniųjų palydėjimas lauk. Remdamasis savo patirtimi iš mokyklų, A. Tapinas įžvelgia problemą, susijusią ne su struktūrinėmis pertvarkomis, o daug žemiškesniais dalykais – mokytojų santykiais su savo mokiniais.
„Ko aš labai pasigendu – tai mokytojo ryšio su vaiku dabartinėje visuomenėje. Aš matau, kad mokytojai nebeturi ryšio su vaikais, jie jį yra praradę. Jie yra likę kažkur šiek tiek už tų vaikų. Vaikai yra greiti, besikeičiantys. Būna taip: aš užduodu tą patį klausimą vaikams ir mokytojams. Vaikai žino, atsako, pakelia rankas, o mokytojai žiopčioja net nesuprasdami, apie ką yra kalbama. Jie nežino, kas yra nuomonės lyderiai vaikams, kas jų autoritetai, kas vaikams svarbu. Tai mane labai neramina. Gali ir pusantro tūkstančio gauti, bet jei nebūsi autoritetas vaiko akyse, niekada nebūsi prestižinės profesijos atstovas. Man ne kartą teko lankytis mokyklose, kur vos tik įėjus direktoriai ir administracija puola atsiprašinėti už vaikus, sakydami, kad jiems niekas neįdomu, kad triukšmaus, kad neįmanoma rasti bendros kalbos, o mums išėjus klausia, kas čia buvo. Dar vienas dalykas – žvelgiame į labiau apčiuopiamus rodiklius, atlyginimą, sąlygas, bet per medžius nematome miško”, – aiškina pašnekovas.
Tiesa, A. Tapiną bus galima pamatyti kovo 15 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje, kurioje vyks „Geriausia ever pamokų diena“. Renginio metu lyderiais laikomi žmonės šalies moksleiviams ir mokytojams ves netradicines pamokas. Kartu su Ingrida Šimonyte ir Marija Vyšniauskaite, A. Tapinas ves pamoką „Apie pinigus, dirbančius tau!“, kuriame bus kalbama apie investavimą ir pirmuosius žingsnius taupant bei uždirbant pinigus.
