Ši sporto šaka teikia bene daugiausiai vilčių, kad mūsų šalies atstovai sugrįš į žiemos parolimpines žaidynes. Dar ne šiemet, bet galbūt jau 2022-aisiais Pekine. Lietuvos sportininkų dalyvavimas žiemos parolimpiadose – vienas iš ilgalaikių Lietuvos parolimpinio komiteto (LPOK) tikslų.
2006 m. Turino žaidynėse į parolimpinę šeimą priimtas vežimėlių kerlingas mūsų šalyje žengia pirmuosius žingsnius. Šios jaunos sporto šakos atstovai turi komandą Kaune, o Vilnius baigia suformuoti antrą ekipą.
„Vienoje komandoje turi būti keturi žmonės – keturi žaidėjai ir vienas atsarginis. Kiekvienoje komandoje būtinai turi būti moteris. Turime dvi merginas ir penkis vyrukus. Tad iki antros komandos trūksta nedaug“, – pasakojo vienas vežimėlių kerlingo pradininkų Lietuvoje Aleksandras Pacevičius.
Sostinės vežimėlių kerlingo entuziastai dukart per savaitę treniruojasi „Pramogų arenoje“ kartu su sveikais atletais. Ledo nuoma ir įranga pasirūpina Lietuvos kerlingo asociacija. Vežimėlių kerlingo entuziastai net neslepia, kad trečius metus šia sporto šaka užsiiminėja asociacijos pagalbos dėka, o dėmesio iš ankstesnių neįgaliųjų sporto vadovų iki šiol nesulaukdavo, arba galimas bendradarbiavimas pasibaigdavo kalbomis.
Treniruotėje apsilankęs LPOK generalinis sekretorius Paulius Kalvelis sportininkus patikino, kad situacija keisis ir LPOK ras būdų, kaip prisidėti prie populiarėjančios ir augančios sporto šakos vystymo Lietuvoje.
„Įspūdžiai tik teigiami. Labai džiugina žmonių užsidegimas ir entuziazmas. Aš kalbu ir apie žaidėjus, ir apie Lietuvos kerlingo asociacijos generalinį sekretorių Vygandą Zaliecką. Matosi, kad žmonės rimtai nusiteikę vystyti šią sporto šaką, todėl ambicija dalyvauti Pekino žiemos parolimpiadoje nėra laužta iš piršto. Mes visais įmanomais būdais prisidėsime prie šio tikslo siekimo“, – sakė P. Kalvelis.
Pernai pasaulio čempionate, kuris kartu buvo ir vienas atrankos į Pjongčango parolimpiadą etapų, mūsų šalies komanda užėmė aštuntą vietą tarp dvylikos ekipų. Anot A. Pacevičiaus, galimybių kilti aukštyn tikrai yra. Reikia dar nuoseklesnio darbo, o svarbiausia – ledo, specialiai pritaikyto kerlingui.
„Aš tikrai tikiu, kad galime prasibrauti į parolimpines žaidynes. Dėl to ir treniruojamės. Reikia treniruočių, pastangų ir užsispyrimo. Lietuvoje neturime specialiai kerlingui pritaikyto ledo. Jis yra specifinis – ypač lygus, lyg stiklas. Žaidžiame ledo ritulio sąlygomis, bet jos ne visiškai atitinka poreikius. Nuvykus į varžybas reikia bent poros treniruočių, kad įprastum prie kerlingo ledo. Ten visai kitoks akmens slydimas, sukimas“, – apie kliūtis, su kuriomis susiduria Lietuvos vežimėlių kerlingo entuziastai, pasakojo A. Pacevičius.
Kaip sako V. Zalieckas, specialiai pritaikyta kerlingo bazė – didžiausia problema Lietuvoje. Tokias bazes turi visi kaimynai – latviai, estai, lenkai, baltarusiai. Todėl kol kas viena išeitis – bent kartą ar du per mėnesį vykti treniruotis į kaimynines šalis, turinčias specialų ledą. P. Kalvelis sakė, kad LPOK vadovai diskutuos su šių šalių neįgaliųjų sporto vadovais dėl galimybių treniruotis lietuviams.
„Kai manęs klausia, kiek žmonių Lietuvoje užsiiminėja kerlingu, aš atsakau, kad nulis. Nes visi treniruojasi Rygoje, kur yra artimiausia tam pritaikyta bazė. Daug metų Lietuvos čempionatai vykdavo Rygoje. Žmonių, norinčių užsiimti šiuo sportu ir gerai leisti laisvalaikį, yra. Svarbiausias dalykas yra bazė. Nes kas norės visus savaitgalius be šeimų praleisti kažkur toli? Turi būti gerokai trenktas“, – sakė V. Zalieckas.
Sportininkai su negalia ne atsitiktinai atsidūrė po Lietuvos kerlingo asociacijos sparnu. Vežimėlių kerlingo vystymu užsiimanti Pasaulinė kerlingo asociacija organizuoja svarbiausius tarptautinius šios sporto šakos renginius. V. Zaliecko, daug žmonių su negalia mielai užsiimtų sportu, jeigu kasdienybėje nesusidurtų su barjerais. Tiek paprastais buitiniais, tiek iš jų kylančiais psichologiniais.
„Matydavau neįgaliųjų kerlingą internete, per televiziją ir galvodavau: tai kur visi tie žmonės su negalia? Pas mus gatvėje retai sutiksi žmogų vežimėlyje. Bet čia, ledo arenoje juos matome. Pradėjus bendrauti su žmonėmis, turinčiais negalią, man jų problemos dabar labai gerai žinomos“, – pasakojo V. Zalieckas.
Anot P. Kalvelio, daugiau sporto šakų turėtų eiti integracijos keliu, rengti bendras treniruotes, varžybas.
„Nuostabu tai, kad šie žmonės dalinasi ledą su kitais sportininkais, neturinčiais fizinės negalios. Bendros treniruotės labai svarbios, kalbant apie neįgaliųjų integraciją į mūsų visuomenę. Tai yra pavyzdys, kad toks modelis turėtų būti taikomas ir kitose sporto šakose“, – sakė LPOK generalinis sekretorius.
LPOK vadovai artimiausiu metu ketina pabendrauti su parolimpiečiu irkluotoju Augustu Navicku, kuris grįžo iš stovyklos Šveicarijoje, kur jis pirmą kartą išbandė slidinėjimą. Prieš kelionę į Šveicariją pats atletas neatmetė galimybės rimčiau užsiimti šia sporto šaka, jeigu stovykla susiklostys sėkmingai.
Žiemos parolimpinėse žaidynėse Lietuvos sportininkai dalyvavo kartą. 1994 m. Lilehameryje mūsų šaliai atstovavo slidininkai Saulius Leonavičius,kurio aukščiausia vieta – 14 tarp 18 dalyvių, ir Sigita Kriaučiūnienė, finišavusi aštunta iš aštuonių.
