Matas Ažukas, šiuo metu savanoriškai atliekantis tarnybą, sako, jog 9 mėnesiai tikrai nėra „prarasti metai“. „Tai puiki savarankiško gyvenimo patirtis jaunimui, saviugdos kursai, disciplinos lavinimas, reabilitacija po beprotiško gyvenimo ritmo ir vienybės mokykla“, – sako jis.
Kad vos baigęs mokyklą atliks privalomąją karinę tarnybą, Matas nusprendė atsiradus pirmiesiems šaukimo į kariuomenę sąrašams. Tada jis buvo 10 klasėje. O dabar vaikinas jau yra Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotojo pėstininkų bataliono jaunesnysis eilinis. Jis šią tarnybą vadina neįkainojama patirtimi: „Pamokų ir žinių, kurias gavau čia, neperskaitysi knygose, neišgirsi paskaitose, nenusipirksi už jokius pinigus“. Su juo kalbamės apie kario savanorio kasdienybę ir kaip tarnyba bei grėsmės valstybei atrodo jauno žmogaus akimis.
Kaip atrodo Tavo diena batalione?
Ankstyvas kėlimasis bei ėjimas miegoti – dalis kariuomenės režimo, prie kurio visiems buvo sunkiausia priprasti. Juk namie dažnai eini miegoti gerokai po vidurnakčio, o keliesi per pietus, be to, ten ir valgai dvigubai dažniau nei būdamas kariuomenėje.
Kiekviena diena čia prasideda blogiausiais žodžiais „Kuopa kelt!“ ir rytine mankšta. Grįžę skubame užsiimti eilę prie kriauklių, nusiprausę tvarkomės kambarius, klojamės lovas. Vėliau, tikėdamiesi, kad pusryčiams negausime omleto, dar kitaip vadinamo „kempiniuku“, einame valgyti. Pavalgę išsirikiuojame rytiniam patikrinimui, vadai įvertina mūsų išvaizdą: ar nuskusta barzda, tvarkinga uniforma, nuvalyti batai. Tada trispalvės pakėlimas, per kurią kaskart giedamas Lietuvos himnas. Bataliono vadas motyvuojančius žodžius, skanduojame Geležinio vilko maršą.
Po šios ceremonijosmūsų laukia saviruoša – mokymasis, jėgos ištvermės lavinimas, tvarkymasis, neatsiskaitytų užduočių atlikimas. Po vakarienės prasideda laisvas laikas – tai vienintelė proga, kai galima naudotis telefonu, eiti į sporto salę, skaityti knygas ar užsiimti kita veikla. Tiesa, tai trunka neilgai, iki 21 valandos, o tada – vėl rikiuojamės kuopoje. Kuopos budėtojas veda vakarinį patikrinimą, skaičiuoja ir tikrina, ar visi grįžę ir sveiki. 21.45 valandą, išgirdę komandą „Kuopa – miegas!“, išjungiame šviesas.
Tavo pasirinkimas buvo savanoriškas. Ar pasiteisino lūkesčiai ir pasitvirtino išankstinis požiūris į kario kasdienybę?
Iš tikrųjų, prieš pradėdamas 9 mėnesių tarnybą, galvojau, kad sąlygos čia prastesnės, tačiau realybė yra visai kitokia. Maistas – tikrai geras, galima pripažinti, kad namuose kartais taip nevalgai, kaip kariuomenėje. Vadai – griežti, bet teisingi, todėl tikrai nereikia klausyti gandų, kad čia vadai mat labai blogi, jie kaip tik nusiteikę tau padėti, o ne pabloginti situaciją. Kalbant apie atmosferą kuopoje – esame susibendravę, bet pradžioje visi norėjo pasirodyti, kas iš ko „nulipdytas“. Laikui bėgant, visi pradeda suprasti, kad reikia susibendrauti, juk kartu dirbsime 9 mėnesius.
Tačiau dvi pirmąsias savaites gyvenome tokioje nežinioje, kad tiesog norėjome iš čia pabėgti, skaičiavome dienas, laikas ėjo labai lėtai. Visgi kariuomenės disciplina daugumai jaunuolių buvo svetimas dalykas. Man, asmeniškai, buvo sunku, bet pripratau. Tad galiu sakyti, kad lūkesčiai iš dalies pasitvirtino, šiek tiek pakeičiau nuomonę gerąja prasme.
Kokia patirtis įsiminė labiausiai?
Įvykių, kurie įsiminė, buvo nemažai. Pradedant pirmąja miške praleista para, brigados žvalgų atranka, baigiant kliūčių ruožu „Šlovės takas“ – tai bazinių karinių mokymų finalas visiems kariams. Čia pamirštami visi patogumai. Viduryje tako pajunti tokį stingdantį šaltį, kad nebejauti galūnių – nei kojų, nei rankų, tada galvoje susikoncentruoji į tikslą, kuo greičiau įveikti kliūtis. Čia be galo svarbus komandinis darbas, tik veikiant išvien gali pasiekti tako finišą.
Sunkiausia priprasti prie režimo, drausmės, ankstyvo kėlimosi, būtinos kasdienės mankštos, valgymo nustatytu laiku (ne tada, kai ką nors skanaus aptinki šaldytuve) ir, žinoma, fizinio krūvio. Juk vargu, ar civiliniame gyvenime reikia bėgti su 40 kilogramų sveriančia kuprine ir pilna ekipuote, o vėliau dar bristi į klampią pelkę...
Kartu su kitais kariais praleidžiate daug laiko, ar diskutuojate apie realią grėsmę valstybei. Ar pats susimąstai, kaip elgtumeisi, jei reikėtų ginti Lietuvą?
Apie geopolitines grėsmes saugumo srityje, kylančias Rytų Europos bendruomenei, kalbame dažnai. Ne tik tarpusavyje – mums apie tai kalba ir vadai. Labai svarbu žinoti, kodėl treniruojamės ir kokiems galimiems pavojams ruošiamės. Savanoriai vienareikšmiškai sutinka, kad prasidėjus karui prisijungtų prie Lietuvos kariuomenės rezervo ir stotų ginti savo artimuosius. Nors Lietuvoje vis dar yra žmonių, sakančių, kad „kariaujame prieš nieką“, galime pasidžiaugti, kad valstybė į tai nekreipia dėmesio ir toliau didina finansavimą Krašto apsaugai, aktyviai dalyvauja ne tik nacionalinėse, bet ir tarptautinėse pratybose.
Dabar šauktinių sąrašai sudaromi atsitiktine tvarka. Ar, tavo nuomone, kiekvienas jaunuolis, išlaikęs abitūros egzaminus, pirmiausia turėtų metus praleisti kariuomenėje?
Šiandien esančiai šaukimo strategijai, kai šauktinius atsitiktine tvarka parenka kompiuteris, nepritariu. Taip visiškai neatsižvelgiama į žmogiškąją pusę. Manau, kad į privalomąją karo tarnybą reikia šaukti aštuoniolikos sulaukusius asmenis bei jaunuolius, ką tik baigusius vidurines mokyklas. Tokiu atveju nereikėtų nerimauti tiems, kurie jau sukūrė šeimas, turi verslą ar dirba kitus darbus.
Sutikčiau, kad šaukiami būtų tie, kuriems tarnauti leidžia sveikata – su sveikatos problemomis atvykę „šauktiniai“ neretai vėliau pašalinami iš kariuomenės. Apskritai, tokio dalyko kaip šaukimas turėtų nelikti. Turi atsirasti vis daugiau protingai mąstančių jaunuolių, kurie suprastų, kad savo valstybę kuriame patys.
Jau paskelbti šių metų šauktinių sąrašai. Jei atsiras pakankamas skaičius savanorių, daugeliui sąraše esančių asmenų gali ir netekti atlikti tarnybos. Ką pasakytum tiems, kurie sulaukė šaukimo? Tikėtis sėkmės ar savanoriškai vykti tarnauti?
Linkiu priimti šį iššūkį, nes 9 mėnesiai tikrai nėra „prarasti metai“, kaip dauguma galvoja. Būsite sotūs, galbūt miego trūkumas dažnai jausis, tačiau išmoksite įvairių kariuomenės dalykų. Tai puiki savarankiško gyvenimo patirtis jaunimui, saviugdos kursai, disciplinos lavinimas, reabilitacija po beprotiško gyvenimo ritmo ir vienybės mokykla. Apskritai, dabartinė jaunoji karta minkštesnė, labiau išlepinta, tad buvimas čia, kareivinėse – puikus būdas tai išsigydyti. Čia išmoksti būti tvirtesnis ir psichologiškai, ir fiziškai. Mano draugai, kurie šiuo metu studijuoja ar turi gerus darbus, gailisi, kad į kariuomenę neužsirašė po 12 klasių, ir pripažįsta, kad tada bijojo priimti šį iššūkį, nors norėjo.
Šiuo metu įpusėjai tarnybą. Ar Tavo nuomone 9 mėnesiai kariuomenėje padeda tapti geresniu piliečiu? Gal tai jau tampa prestižo reikalu?
Į šį klausimą vienareikšmio atsakymo nėra. Mano įsitikinimu, kokiais piliečiais tampame, labiausiai priklauso nuo mūsų pačių požiūrio. Tarnyba kariuomenėje suteikia puikios patirties, sudaro galimybę geriau pažinti save ir bendražmogiškus santykius. Tačiau pati uniforma savaime nieko nekeičia, svarbu, ar mes priimame tam tikras vertybes, ar nutariame, kad jomis verta vadovautis ne tik 9 mėnesius, bet ir visą gyvenimą.
Pastebiu, kad kariuomenė jau nebebaugina jaunimo taip, kaip tai buvo dar prieš kokius 10 metų, ir tai nuostabus pokytis. Kita vertus, tarnyba kariuomenėje prestižu dar netapo, tikrai dar ne, deja.