Nūnai susidaro įspūdis, kad Jėzaus žodžiai Nikodemui – „Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą“ – jau nebeatitinka tikrovės.
Juk nemaža visuomenės dalis atlieka niekšiškus darbelius, meluoja į akis, skelbia ir praktikuoja neapykantą ar palaidumą visiškoje dienos šviesoje – netgi stengiamasi kuo labiau atkreipti visuomenės dėmesį.
Kaip niekada anksčiau, šiandien blogis yra viešai demonstruojamas, publikuojamas, reklamuojamas. Jis ne tik pateisinamas, bet netgi aukštinamas ir garbinamas.
Kabodamas ant kryžiaus, Jėzus meldė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Lk 23, 34). Šiandien, greičiausiai, jis melstųsi šiek tiek kitaip: „Tėve, atleisk jiems, nes jie žino ką daro, ir vis tiek tai daro.“
Gretimi Evangelijos žodžiai – „O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą“ – šiandien irgi skamba prieštaringai, nes pajuokos baimė persikėlė į gėrio, garbingumo, ištikimybės, dosnumo pusę.
Tiems, kurie rimtai žvelgia į Evangeliją arba nori likti ištikimi savo idealams, paprastai nebėra vietos šiuolaikinėje visuomenėje.
Gėris paprasčiausiai ignoruojamas, nes yra neįdomus, nesensacingas, nepelningas. Atrodo, kad tamsa ir tyla, bet ne šviesa, apgaubia tiesos, gėrio ir skaidrumo blykstelėjimus.
Gyvename Jėzaus žodžių vulgaraus iškraipymo laikmečiu: iš vienos pusės – įtartinas, cenzūruotas, išjuoktas ir pasmerktas tamsai gėris, iš kitos pusės – pagerbtas ir išaukštintas blogis.
Bet kai žmogus pripažįsta savo klaidas ir kvailybes ir jomis nesididžiuoja, tada Dievas įžengia į jo širdį, apreikšdamas gyvenimo prasmę.