Dar maestro mirties rytą su V. Noreikos žmona Loreta Bartusevičiūte-Noreikiene bendravusi kino kūrėja sutiko pasidalinti prisiminimais ir įžvalgomis apie išskirtinę asmenybę, palikusią ryškią žymę kultūriniame šalies gyvenime.
Kaip DELFI pasakojo pati režisierė, su maestro ji susipažino dar 1984 metais įrašinėjant operą „Otelas“. Aukštas, puikiai atrodantis ir itin taktiškas bei pozityvus solistas jai paliko gilų įspūdį.
„Žiūrėjau į jį kaip į stebuklą, bet per tą filmavimą, kuris vyko keletą dienų, pamačiau, kad jis paprastai ir labai gražiai prieina prie tų, kurie su juo dirba. Vėliau dažnai susitikdavome televizijoje. Ten anksčiau buvo įrašinėjamos operų arijos“, – pasakojo ji.
Režisierė pastebėjo, jog maestro turėjo puikų humoro jausmą ir mokėjo konfliktines situacijas užglaistyti humoru. Tačiau dažnas galėjo pastebėti ir žinomo kultūros atstovo jautrumą. „Nesu susidūrusi su menininku, kuris būtų nejautrus. Tik kiti tai slepia labai giliai. Jis galėdavo ir susigraudinti, išgyventi, nors buvo labai vyriškas.
Aš jo klausdavau, kaip jis gali nesusigraudinti kai scenoje skamba tokia graži muzika, o salė verkia. Tai matydamas jis man sakė, jog sunku neverkti, bet tuomet balso stygos apsipiltų ašaromis. Sunku viską išjausti, sudainuoti tas arijas ir nepravirkti. Tik labai profesionalus dainininkas gali tai padaryti.
Dainuoti gražiai ir turėti gražų balsą galima, bet jis kartu buvo ir labai protingas dainininkas. Jei tardavo žodį, visada žinodavo jo prasmę. Turbūt tas nuoširdumas žmones ir žavėjo. Jis neabejotinai buvo geras žmogus“, – prisiminimais dalijosi kūrėja.
Tačiau maestro gyvenimo drama ir skyrybos su pirmąja žmona bei pianiste Žaneta Noreikiene, išdavystė teatre taip pat paliko savo žymę gyvenime. Kurdama filmą režisierė turėjo paliesti ir skaudžius išgyvenimus.
„Tenoro balsui kenkia tiek emocijos, asmeniniai išgyvenimai, tiek ir lietus ar vėjas. Buvau per jauna suprasti, kas vyko tuo metu. Tačiau Loretą pažinojau seniai ir žinau, kokia ji jam buvo svarbi.
Žinote, tokios meilės, kokia buvo tarp Loretos ir Virgilijau, aš nemačiau niekur kitur. Tai buvo nesuvaidinta. Jie vienas kitą papildė“.
Nors maestro tai buvo antroji santuoka, tikruosius jausmus jis atrado su žinoma balerina L. Bartusevičiūte-Noreikiene.
Iki pažinties su tenoru moteris buvo susikoncentravusi į savo karjerą, todėl žinomas vyras tapo pirmąja jos meile. Gera režisierės bičiulė jai yra išdavusi, jog niekas nė neįsivaizduoja, kokia stipri yra jos meilė.
„Ir jo tėvams tai buvo antroji santuoka, tačiau laiminga. Nėra taisyklės, kelinta santuoka ar santykiai bus laimingi. Laimę gali atrasti ir ne iš karto. Negaliu pasakyti, kaip buvo su pirmąja žmona, bet tikiu, kad maestro visada buvo nuoširdus. Tačiau jo santykis su Loreta buvo nepaprastas. Jie abu visada buvo labai nuoširdūs ir skaidrūs žmonės.
Ir bendraudama su V. Noreika, ir kurdama filmą norėjau kuo mažiau kalbėti, o daugiau rodyti. Esu tos nuomonės, kad nereikia nieko kalbėti, o geriau parodyti ir man pasisekė, nes fonduose buvo nemažai įrašų“.
Daugiau nei tris dešimtmečius kartu buvusi pora susilaukė sūnaus Virgilijaus, kuris filmuojant juostą apie savo tėvo gyvenimą kalbėti nenorėjo. „Sūnus yra itin kuklus ir iš pradžių apie jokius filmavimus negalvojo. Tik besibaigiant filmavimams ir įgavus pasitikėjimą, kurį labai vertinu, pavyko jį įkalbėti pasakyti bent kelis sakinius. Jis sutiko ir, tiesą sakant, tokio mielo vaikino dar nesu mačiusi. Visa jų šeima yra darni ir graži. Tikras pavyzdys visiems.
Kuriant filmą buvome susisiekę ir su Rasa, dukra iš pirmosios santuokos. Pati su ja nebendravau. Tik žinau, kad iš pradžių ji bandė dainuoti, bet galiausiai pasirinko kitą profesiją. Kartais žinomų žmonių vaikams yra sunkiau siekti savo tikslų tose pačiose srityse“.
Po skyrybų su tėvu likusi paauglė dabar gyvena Kanadoje, sukūrė šeimą ir su muzika savo gyvenimo nesusiejo. Tačiau, nepaisant atstumo, mielai bendrauja su antrąja tėvo šeima.
Pasiteiravus, kas L. Lingytės nuomone tapo didžiausia maestro gyvenimo drama, ji prisiminė pavydą teatre sugrįžimą iš stažuotės Milano teatre La Scala. Jam buvo siūloma dirbti geriausiuose pasaulio teatruose, nors palikti Tarybų Sąjungos jis negalėjo. Tačiau atsisakius pozicijos Maskvos didžiajame teatre prasidėjo ir tikrosios problemos.
„Pavydo ir skaudžių išgyvenimų tikrai netrūko. Tačiau esu buvusi jo sodyboje, namuose. Galiu tvirtai pasakyti, kad tai buvo sąžiningas žmogus, kuris negalėjo nieko imti iš valstybės. Tai, kuo jis buvo nepelnytai kaltinamas, buvo baisu. Už talentą jis sumokėjo labai brangiai. Tačiau visi tie išbandymai jį pavertė tik dar geresniu žmogumi. Tokie stiprūs žmonės ir užkariauja pasaulį“.
Anapilin iškeliavus pagrindiniam jos filmo herojui moteris sakė visuomet prisiminsianti jo pozityvumą ir vieną paskutiniųjų susitikimų prie kavinės LRT televizijoje, kur tuomet jis davė interviu. „Jis visada taip pozityviai sveikindavosi, nusišypsodavo. Ir tąkart buvo nusiteikęs pakiliai. Trumpai pakalbėjome. Toks jis ir išliks atmintyje“.
