Kinai pirmieji nuvaškavo ir nulakavo popierinius skėčius ir taip pritaikė juos lietingam orui
Lietingoje šiaurės Europoje skėčiai išpopuliarėjo tik XVI a. Tuo metu manyta, kad tai – tik moterims skirtas aksesuaras. Vyrai skėčius naudoti pradėjo po to, kai Anglijoje gyvenantis persų keliautojas ir rašytojas Jonas Hanway demonstratyviai naudojosi šiuo naudingu išradimu. Šio vyro garbei net ir šiandien kai kurie britų džentelmenai skėčius vadina hanvėjais.
Gremėzdiški odiniai ar drobiniai skėčiai medine ar banginio kaulo rankena tapo kur kas patogesni po to, kai 1928 m. skulptūros meno besimokantis studentas Hansas Hauptas išrado suskleidžiamą skėčio rankeną.
Širdies stimuliatorius buvo išrastas atsitiktinai
Vien JAV daugiau nei pusei milijono žmonių kasmet įdedamas dirbtinis širdies stimuliatorius. Jo išradėjas Wilsonas Greatbatchas, mokslo bendruomenėje dar vadinamas „kukliuoju mąstytoju“, šį gyvybes išsaugojantį aparatą 1956 m. sukūrė visai netyčia.
Tuo metu W. Greatbatchas asistavo Bafalo universiteto elektros inžinerijos profesoriui. Bendradarbiaudamas su lėtinių širdies ligų institutu, jaunasis išradėjas kūrė širdies ritmą įrašantį aparatą. Norėdamas baigti schemą, W. Greatbatchas čiupo bet kurį pirmą po ranką pasitaikiusį rezistorių. Pasirodo, rezistorius buvo netinkamo dydžio ir instaliuotas į schemą pradėjo skleisti tolygius elektros impulsus. W. Greatbatchas šias sroves iš karto susiejo su širdies pulsavimu.
Be pirmojo širdies stimuliatoriaus, W. Greatbatchas patentavo daugiau kaip 325 išradimus, tokius kaip ilgai veikiantis ir medicinos įrenginiuose pritaikomas ličio elementas ar saulės energija varoma kanoja.
Kaip vienas Krokuvos vokietis prisidėjo prie Lietuvos ūkio pažangos
Lietuvoje monetos kaldintos nuo Vytauto ir Jogailos laikų. Tačiau tuomet jų dar nebuvo pagaminama tiek, kad patenkintų rinkos poreikius. Todėl XV a. pagrindinė Lietuvoje cirkuliavusi moneta buvo sidabrinis Prahos grašis.
Situacija pasikeitė po 1495 m., kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro laikais Vilniuje pradėjo veikti nuolatinė monetų kalykla. Nors formaliai už kalyklos darbą atsakingas buvo LDK maršalas Jonas Liutauras Chreptavičius, didžiausią organizacinį darbą atliko iš Krokuvos atvykęs vokiečių kilmės miestietis Henrikas Šliageris. Jo oficialus titulas skambėjo „LDK pinigų kalikas”. Būtent dėl jo patirties ir sumanumo monetų kalykla greitai pradėjo dideliais kiekiais kaldinti LDK pinigus – denarus ir pusgrašius.
Nuo to laiko lietuviški pinigai vis labiau įsitvirtino, o tai savo ruožtu reikšmingai prisidėjo prie monetų plitimo LDK visuomenėje. Henrikas Šliageris Lietuvoje gyveno ilgesnį laiką, buvo svarbus valdovo patikėtinis ūkio ir prekybos reikaluose, taigi vienas tų šaltiniuose ne tokią jau didelį pėdsaką palikusių ekspertų, nuo kurių veiklos nemaža dalimi priklausė sėkmingas monarcho viešpatavimas.
A. Mickevičius buvo ne tik poetas
Lietuvių ir lenkų poetas Adomas Mickevičius visuotinės literatūros istorijoje įsitvirtinęs kaip vienas žymiausių romantizmo atstovų, poemų „Konradas Valenrodas“, „Ponas Tadas“, „Gražina“, „Vėlinės“ autorius.
Carinėje Lietuvoje persekiotas ir kalintas už dalyvavimą Filomatų draugijos veikloje, poetas 1824 m. buvo ištremtas į Rusiją. Mažai žinomas faktas, kad po kelerių Rusijoje praleistų metų jis buvo pradėjęs prancūziškai rašyti fantastinį romaną „Ateities istorija“, kurio veiksmas rutuliojasi 2000 m.
Autorius sumanęs „pavaizduoti numatomas materialistinio egoizmo ir egoistinio racionalizmo pasekmes“, beje, pragaištingiausiai palietusias vyrus, o moterys, pagal sumanymą, dar lieka „civilizacijos viltis“ (panašus motyvas iškyla ir „Romantikoje“, iš dalies – poetinėje apysakoje „Gražina“).
Iš išlikusių sumanymo užuominų matyti, kad A. Mickevičius stebėtinai tiksliai numatė išradimus, kuriais mes naudojamės šiandien: aviaciją, kosminius satelitus, radiją ir garso aparatūrą, netgi kažką panašaus į internetą ar televiziją.
Pavyzdžiui, jis rašė apie tai, kad galima sukurti prietaisus, su kuriais sėdint namuose galima klausytis mieste vykstančio koncerto. Be to, bus sukurti įrenginiai, kurie Žemės gyventojams leis bendrauti su kitų planetų gyventojais. Manoma, kad šis neužbaigtas kūrinys buvo įkvėptas J. T. Bulharino „Scenų iš asmeninio gyvenimo 2028“ (1828) ir V. Odojevskio „Kosmoramos“ (1840).
