Ta vieta prie demarkacinės linijos yra siurreali. Ji laikoma realiausia vieta pasauliniam karui prasidėti. Stovėjau prie keturių metrų pločio demilitarizuotos zonos, žvelgiau į už kelių metrų esančią Pietų Korėjos žemę ir savo oda jaučiau ore tvyrančią įtampą. Bet apie viską iš eilės.
Atskridę į Pchenjaną buvome pristatyti į viešbutį esantį saloje. Prie jo eiliniams korėjiečiams net prisiartinti neįmanoma. Mūsų kambarys buvo 38-ame aukšte, iš kurio vėrėsi nuostabi miesto panorama. Nustebino, kad tokiame aukštyje pilnai atsidarinėjo langai, todėl minčių kilo įvairių.
Dienos metu vaizdas pro langus buvo puikus, tačiau naktį viskas pasikeisdavo. Sutemus miestas paskęsdavo tamsoje. Silpnai spingsėjo vos keli žibintai gatvėse. Tai buvo be galo mistiška akimirka – už lango tamsus milijoninis miestas. Tiesa, ne visur buvo tamsu. Į paties didžiausio vado draugo Kim Il Sungo suprojektuotą Čiučės idėjos amžinosios ugnies paminklą nukreipti turbūt visi šalies elektros rezervai.
Vieną naktį dingo elektra ir viešbutyje. Neslėpsiu, fantazija įsiaudrino nevaikiškai, nes iškart nežabotai pradėjo siausti mintys apie branduolinį karą ir uždarytas šalies sienas. Po geros valandos elektra grįžo tarsi ir nebūtų išėjusi, ir to kibiro išlieto baimės prakaito irgi nebūtų buvę.
Kadangi mūsų kelioninė programa baigdavosi iki 18 valandos, viešbutyje leisdavome ištisus vakarus ir iš nuobodulio prisigalvodavome visokių nesąmonių. Sykį nusprendėme paieškoti slaptų kamerų ar „blakių“. Nukabinome veidrodžius, paveikslus, atjungėm seną radiolą, išsukom lemputes. Kadangi nieko neradome, nusprendėme, kad didysis brolis mus greičiausiai stebi iš televizoriaus ekrano, kaip Orvelo knygoje „1984“.
Iš tiesų, tai taip ir nesupratom ar kalbos, kad kiekviename kambaryje yra įmontuoti mikrofonai tiesa ar tai tik mitas.
Bet pats viešbutis buvo puikus – šilta, daug maisto, valiutinės parduotuvės, restoranas su baru, boulingas, biliardas, stalo tenisas ir gražiai apsirengę tarnautojai. Kambariuose galima žiūrėti vakarietiškus televizijos kanalus. Ko daugiau bereikia?
O reikia to, ko tu vis tiek neturėsi šioje šalyje – laisvės. Absoliučiai jokios, net ir minimalios. Pustuščiame viešbutyje daryk ką nori – vaikščiok, lakstyk koridoriais, žaisk, pirk, gerk. Plakatų tik stipriai nerekomenduoju plėšyti ar vogti. Ir geriau nebandyti patekti į penktą aukštą, nes tai yra gidų aukštas. Tiesą pasakius, ten nelabai ir pateksi, nes turistams skirtuose liftuose penkto aukšto mygtuko net nėra. O į darbuotojams skirtus liftus tavęs niekas neleis. Ir išeiti iš viešbučio teritorijos buvo griežtai draudžiama.
Nors Šiaurės Korėja turistui leidžia pamatyti tiek, kiek jie nori tau parodyti, tačiau akių juk neužriša. Važinėjant po šalį galima susidaryti pakankamai realų vaizdą, nes visko paslėpti juk neįmanoma. Tereikia įdėmiai dairytis. Puikus informacijos šaltinis gali būti gidai. Čia reikia ir sėkmės, nes kiek teko girdėti įvairių istorijų, gidai gali būti visokie – ir nekalbūs, ir pikti, ir įtarūs.
Mums šiuo atveju pasisekė tiesiog idealiai. Mūsiškės damutės buvo labai kalbios ir ištisas dienas būnant kartu, mes jas nuolat įveldavome į įvairias diskusijas vis bandydami pasiekti tą ribą, kai jos jau nebešnekės, ims išsisukinėti ar apskritai kalbas nutrauks. Bet ta riba buvo gana toli. Įdėmus klausymas, skaitymas tarp eilučių, nepasakytų žodžių gaudymas ir neatsakytų klausimų fiksavimas gali duoti išties daug informacijos apie šią unikalią valstybę. Dėl to ir samdėmės asmeninius gidus, o ne keliavome grupėse, kur suartėti su gidu galimybės būna ženkliai menkesnės.
Ką mes iš jų iškvotėme? Kad Šiaurės Korėjos gyventojai yra visiškai izoliuoti nuo užsienio įtakos. Internetu gali naudotis tik valdžia. Gyventojams yra pasiekiamas tik vietinis internetas. Televizija transliuoja tik vietinę programą, o pasaulio žinios rodomos tik porą valandų sekmadieniais. Mobilusis ryšys veikia tik šalies viduje. Išvykti į užsienį eiliniams gyventojams yra praktiškai neįmanoma. Jei kai kurie išrinktieji yra išleidžiami, tai tik į tokias draugiškas šalis kaip Kinija, Rusija, Iranas ar Kuba.
Dar geriau, gyventojams net ir keliavimui šalies viduje reikalingi leidimai. Todėl nenuostabu, kad tai kas vyksta už šalies ribų korėjiečiai tiesiog nežino. Nežino, kad tuo metu, kai jie sužvarbę nuo vėjo, su kastuvais ant pečių, pėsčiomis skuba iš darbo namo, jų pietiniai kaimynai naujais automobiliais skuba ten pat ir jaudinasi, kad kieme neras vietos automobiliui pastatyti. Todėl dauguma šiaurės korėjiečių tiki valdžios informacija, kad kitur pasaulyje yra dar blogiau ir kad jų vadas sukūrė nuostabią ir klestinčią šalį. Niekas nepasakys ar jų tikėjimas nuoširdus. Teigiama, kad abejonės valdžios politika išreiškimas plačiau nei mintyse, gali grėsti skaudžiomis pasekmėmis, net tik suabejojusiam, bet ir jo šeimai.
Mūsų užduodami klausimai buvo įvairiomis temomis. Pavyzdžiui, ar žinote, kad Pietų Korėjoje kiekvienas turi automobilį, kad visi gali valgyti kiek nori, eiti kur nori, skristi kur nori, kad leidimų niekur nereikia, kad turi internetą, telefonus, kad žemę dirba traktoriai, kad televiziją mato kokią nori? Ar žinote, kad pas mus rašo, kad mirus jūsų lyderiui, neverkiantiems žmonėms grėsė darbo praradimas? Kad užsienyje rašo, kad pas jus badas? Kokius žinote žymiausius pasaulio dainininkus?
Ką jos atsakė? Kad daugeliu atveju viską žino, bet truputį painiojosi atsakinėdamos. Sakė, žinome, kad kiti gyvena geriau, bet mes pasitikime savo jaunu lyderiu, mylime jį ir manome, kad jis viską daro gerai. Tiesiog dabar turime truputį ekonominių problemų. Nieko sau truputį, jų traktoriai stovi, nes neturi benzino. Skundėsi, kad Sovietų Sąjunga jiems viską duodavo, o dabar niekas nepadeda. Nepaisant nieko, jų šalyje, anot jų, yra nuostabu. Paklausiau, ar norėtų turėti automobilį ir važiuoti į užsienį, atsakė teigiamai. Bet norėtų važiuoti tik į Rusiją ar Kiniją. JAV jų nedomina.
Jos klausinėjo mūsų ne ką mažiau. Tiesa, tą darė atsargiai, tarsi klaustų tik iš nuobodulio. Kaip ten Irane, o kaip ten Europoje, o ką dar spauda rašo apie mus? Netgi paprašė pavartyti Pietų Korėjos kelionių gidą. Arba pasakė: „O, jūs nešiojate džinsus. Ar jie patogūs? Mes džinsų nemėgstame, tai amerikiečių blogis“. „Bet jūs žaidžiate beisbolą, juk tai taip pat amerikiečių išradimas. Be to, pas jus galima gauti mėsainių“ – pasakiau. „Čia sportas, jis universalus“ – atsakė. Priminė mūsuose dažnai girdimą raginimą nepainioti meno ar sporto su politika. Žodžiu, dalykus ir atsakymus sudėliodavo kaip patogiau.
Iš kai ko jos juokėsi. Ypač iš gandų, neva mes galvojame, jog korėjiečiai tiki laimėję 2010 m. pasaulio futbolo čempionatą. Ir kad Pchenjano metro neegzistuoja, o yra tik dvi stotelės, kurios rodomos turistams ir pirmyn atgal jose vaikštantys žmonės yra aktoriai.
Savo garbės žodžiu patvirtinsiu, kad Pchenjano metro yra bent penkios stotelės, nes įrodymui paprašėme pasivažinėti ilgiau ir mums tai buvo leista. Tos dvi kurias rodo turistams yra tiesiog puošnesnės nei kitos. O ir apie futbolą jos žino, kad smarkiai pralaimėjo portugalams ir įmušė įvartį brazilams. Tačiau vėlgi, gidės gal ir žino, o eiliniai piliečiai gal iki šiol galvoja, kad jie laimėjo čempionatą kartu su kapitonu, vartininku, gynėju, puolėju ir visų galų dievu Kim Jong Ilu priešakyje.
Beje, pasiūlėme gidėms pakilti pas mus į 38 aukštą pažiūrėti vakarietiškos televizijos, nes penktame aukšte ji nerodoma. Televizijos jos atsisakė, esą vakarietiška propaganda joms neįdomi. Tačiau kai ko ir neatsisakė.
Ko? Atsakymas ir tolimesni nuotykiai Šiaurės Korėjoje – kitoje pasakojimo dalyje.
