Tapybos katedros vartai plačiai prasivėrė ir pro juos mums buvo leista įžengti gana didelį žingsnį į gilius Vilniaus dailės akademijos (VDA) rūmus ir manau, kad nėra prasmės nepasinaudoti tokia proga. Susisteminkime žinias, apmąstykime, kas jau buvo pasakyta ir iškelkime naujus klausimus.
Pradžioje tik eilinį kartą paminėsiu, kad Tapybos katedra nėra ištisa akademija, bet kartu su kitomis katedromis bei fakultetais tai yra vienas didelis bendras administracinis vienetas vadovaujamas vieno ir to paties rektoriaus bei jo komandos.
#metoo judėjimas pamažu įgauna naujas formas.
Jau turime netgi kelis šios istorijos raidos etapus. Pradžioje pasigirdę moterų skundai režisieriaus Š. Barto atžvilgiu buvo sutrypti su dulkėmis.
Kai kalba pakrypo apie tapybos katedrą ir Jono Gasiūno sadistinius dėstymo būdus – visuomenė vėlgi buvo pasirengusi pasmerkti prabilusiuosius, bet įsitraukė žiniasklaida ir bendromis pastangomis pavyko nutapyti gana aiškų opios problemos paveikslą.
Kyla nauji klausimai. Pavyzdžiui,apie tikėtiną daugiametę VDA vadovybės toleranciją niekur nepritaikomiems kai kurių dėstytojų pedagoginiams metodams. Socialiniuose tinkluose vilnija plačios pasipiktinimo bangos akademijos atstovų atžvilgiu. Galbūt artėjame netgi prie ištisos dailės akademijos egzistencijos permąstymo?
Akademijos reputacija skausmingai krito ir jau darosi tendencinga, kad kuo daugiau vadovybės atstovų prabyla, tuo ta reputacija krenta vis žemiau (toks įspūdis susidaro apmąstant viešus rektoriaus ir prorektorės pasisakymus).
Baisu, kad tokiu būdu mes tą akademiją galime prarasti apskritai, tad pamažu ją išrinkinėdami ir analizuodami galimai užpuvusias problemas, nepamirškime, kad tuo pačiu metu turime ieškoti ir išeičių.
Tapo aišku, jeigu nekalbėsime ir nesidalinsime apmąstymais šia kompleksiška tema – daugybė klausimų taip ir liks neatsakyta, o sudėtingi mazgai taip ir liks neišmazgyti. Neįtikėtina, kad ši problema yra lydima tokių skambių sąvokų, kaip pvz. „Blogis“.
Pirmasis šią sąvoką DELFI konferencijos metu viešai pavartojo pats VDA rektorius, paskelbdamas atvirų durų ir pasitikėjimo dieną, į kurią pakvietė atvykti jaunimą, tėvus ir žurnalistus pasižiūrėti akademijos erdvių.
Pakvietė pasižiūrėti „rektoriaus kabinetą, tapybos katedros teritoriją, laboratorijas, biblioteką, tualetus ir valgyklą“, sakydamas, kad tokiu būdu galbūt pavyks demistifikuoti dailės akademiją kaip blogio buveinę ir pakvietė nebijoti jaunimą čia stoti studijuoti.
Tą pačią atvirų durų dieną, Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijoje svarstant į viešumą kylančius seksualinio priekabiavimo skandalus, rektorius prabilo atsainiu teiginiu, kad nemažai VDA studentų ir dėstytojų turi psichologinių problemų: „Nemažai jų yra psichikos įstaigų klientai.
Čia yra konfidenciali informacija, todėl negaliu atskleisti tų skaičių, nes jų ir nežinau, tuo labiau atskleisti ir pavardžių. Tačiau dėl specifinių tų žmonių prigimtinių savybių jie dažnai kreipiasi į psichikos sveikatos įstaigas pagalbos“.
Dar pridėjo: „Aš nesakau, kad visi dėstytojai, visi studentai yra tų institucijų, paslaugos centrų klientai, naudojasi paslaugomis. Bet aš noriu pasakyti, kad tie skaičiai yra konfidencialūs, aš jų net nežinau, bet man pasakė, kad tie skaičiai yra pakankamai nemaži“.
Nežinau, kokio efekto rektorius tikėjosi tokiu pareiškimu, bet manau, kad jis pademonstravo savo gerokai pasenusį požiūrį žmogaus psichologiją. Jaunimas (nebūtinai meno studentai) yra pažeidžiamiausia mūsų visuomenės grupė ir toks išpažintas abejingumas tikrai neprisideda prie mūsų bendros psichologinės gerovės gerinimo. Rektorius paminėjo, kad psichologinėms problemoms spręsti yra sukurtos įstaigos Vasaros gatvėje.
Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad jeigu jau studentas, dėstytojas ar bet koks kitas žmogus kreipiasi į tokią įstaigą, jis jau yra pažeistas, juo nebuvo deramai pasirūpinta prieš tai, o kas kitas turi rūpintis savo akademinės bendruomenės gerove, jeigu ne institucijos vadovybė?
Ar toks rektoriaus prisipažinimas nepažemina visos VDA bendruomenės? Psichologinės problemos yra žmogiškumo apraiška, būdinga ne vien menininkams.
Žmogaus sąmonė ir jos būsena yra vienas tų trapiausių dalykų, kuriems turėtume skirti bene daugiausia atidumo ir dėmesio. Tai daugybę dešimtmečių užsistovėjusi bendros mūsų psichologijos katorga.
Tai nuo gūdaus sovietmečio laikų užsilikęs požiūris į psichologinę pagalbą. Dar po šiai dienai plačiojoje Lietuvoje gan populiaru baisėtis žmonėmis, kurie konsultuojasi su ekspertais savo psichologinės sveikatos klausimais. Džiugina tai, kad per pastaruosius metus Lietuvoje savižudybių skaičius gerokai krito, proporcingai išaugus psichologinės pagalbos paklausai.
Savižudybės tapybos katedros studentų tarpe anaiptol nėra jokia naujiena. Pernai viena mergina nusižudė prieš pat peržiūras, nė rudeniniai lapai nesušnarėjo. 2010 metais nusižudė kitas studentas. Ten buvo dviprasmiškas atvejis.
Atvejis taip ir nebuvo deramai ištirtas – ar tai buvo savižudybė, ar žmogžudystė?
Puikiai pamenu tą vyruką kaip ekspresyvų ir gyvenimo džiaugsmo nestokojantį jaunuolį. Per kelerius metus katedroje jo veidas gerokai papilkėjo. Kaip manote, ar nuotaikos tapybos katedroje galėjo prisidėti prie šio jauno žmogaus savižudybės? Vienas mano kolega savo „Facebook“ paskyroje prieš porą savaičių drąsiai pasidalino prisiminimu apie dėstytojų bendravimo kultūrą tapybos katedroje.
Liudininkas užsiminė, kaip kartą atėjo Gasiūnas ir sako savo kolegai – „Ryčka, negi nematai – jis tapo varliagyvį, koks pats yra – bestuburis. Ryčka, ai einam, palik tu jį, dar nusižudys. Einam alaus gert“.
Kritinę situacijos būseną pabrėžia ir prorektorės studijoms pasisakymai televizijoje. Paklausta, nejaugi ji nieko nėra girdėjusi apie katastrofas tarp studentų ir dėstytojų ji pareiškė: „tie gandai kažkur tai šliaužiojo, bet nebūdavo apčiuopiami... jie nebuvo įvardinti ir nebuvo suteiktos mums tiesioginės teisės ir įgaliojimai, kad mes galėtume kažką tai daryti.“
Natūraliai kyla tokie klausimai: kaip atrodo tie šliaužiojantys gandai ir kokių įgaliojimų reikia vadovybei imtis veiksmų?
Gasiūnas gavo griežtą papeikimą dar 2001 metais. Papeikimas buvo skirtas atsižvelgiant į, pasak pačios prorektorės, penkių pasipiktinusių studentų skundus.
„Šliaužiojo“. Tad dar kartą paklausiu. Kokių įgaliojimų reikia, kad būtų išreikštas adekvatus dėmesys problemai? Kodėl turėjo prabėgti tiek metų? Kiek studentų turi nusižudyti? Ne vienam sunku patikėti, kad jos vyras, kuris jau dešimt metų dirba toje pačioje katedroje petys į petį su Gasiūnu, dievagojasi nė įtart neįtaręs apie Gasiūno metodus. Ar tai tolerancija? Negi Gasiūnas buvo visus taip įbauginęs?
Norisi apmąstymuose atskirti tą Tapybos katedrą nuo kitų sklandžiai dirbančių fakultetų, o patį Gasiūną atskirti nuo kitų katedros darbuotojų, bet ir vėl kyla abejonė: o tai gal tas Gasiūnas jau buvo tapęs ištisu fakultetu, kad tiek žmonių pabrukę uodegas neigia savo tikėtiną žinojimą?
Nebesinori minėti Gasiūno vardo, bet akivaizdu, kad jis jau tapo šios istorijos simboliu.
Tikriausiai daugelis esate pastebėję – šalia akadės gerus metus (2015) stovėjo toks užrašas – žodis iš metalinių raidžių „KOMBINATAS“.
Eglės Grebliauskaitės instaliacija, apmąstanti įvairius egzistencinius opusus. Orginalus tekstas buvo „MĖSOS KOMBINATAS“. Tai raidelės surinktos nuo apleisto ir nebeveikiančio agropramoninės paskirties pastato Naujojoje Vilnioje. Iš tų pačių raidelių susidėliojo naujas žodelis: METOO. Super.
Po visokių tokių nuotykių, net ir atleidus Gasiūną, kuris katedroje šeimininkavo apie dvidešimt metų (ilgus metus dirbo netgi katedros vedėju), kažin ar tapybos katedra bus pajėgi pati apsivalyti nuo jo pripančiotų šaradų.
Panašu, kad ši katedra nėra funkcionali. Pats „prasimokiau“ ten beveik aštuonerius metus (įskaitant parengiamuosius kursus, kuriuos pradėjau lankyti dar 11‘toje klasėje, apsigyniau magistrantūrą 2012‘tais m.).
Leisiu sau iškelti tokią idėją: surenkime pvz. didžiulę retrospektyvinę parodą. Kiekvieno katedros dėstytojo ir jo studentų: G ir studentų, Č ir studentų, Š ir studentų, B ir studentų ir pan. Ką gausim? Duobes.
Per visą laiką, kol studijavau tapybą gavome tik vieną dėstytoją iš užsienio, kuris turėjo mums dėstyti šiuolaikinę abstrakciją. Kiek jis pas mus pabuvo?
Nieko gero, kad akademinėje ugdymo įstaigoje dominuoja privatininkai. Gabūs menininkai, talentingi žmonės, bet dvidešimt metų tie patys... kraujotakos it nebuvę. Galime tai pavadinti asmeniškumų studijomis uždengtame kibire. Kur čia neišprotėsi. Žinau, kad situacija jau yra šiek tiek pasikeitusi.
Sienos tarp katedrų atdaresnės, vyksta gausybė seminarų, bet po visų šitų skandalų darosi panašu, kad kitąmet tapybos katedroje pirmakursių nebus. Panašu, kad katedra griūna. Panašu, kad lengviau būtų ją statyti nuo pradžių, negu bandyti gaudyti jos griūnančias sienas. Galbūt tos kraujotakos trūksta ir pačioje vadovybėje?
Dabar yra pati geriausia proga permąstyti katedros principus. Galbūt mums derėtų ją išrinkti iki smulkiausių detalių, tas detales sąžiningai pradezinfekuoti ir surinkti viską iš naujo. It kokiam smalą verdančiame bravore.
Galbūt kai kurias detales reikia pakeisti naujomis? Nemanau, kad mums užtektų pasisamdyti egzorcistą. Galbūt mums reikia pasisamdyti drakoną? Galbūt mums reikėtų išrinkti ištisą fakultetą, o gal netgi ištisą akademiją?
Kas iš to, kad rektorius pareiškė nesilaikąs kėdės. Kas iš to, jeigu į tą kėdę atsisės koks Neregių klano švogeris, kurio asmeniniame darbo kodekse pagrindinis punktas bus abejingumas. Kas iš to, kad jie prisiima tas „moralines atsakomybes“?
Kokios kėdės krito tapybos katedroje? Jono Gasiūno ir paskutinius pusantrų metų katedros vedėjo pareigas ėjusio Jono Vaitekūno, kurio atleidimo priežastys taip ir liko neįvardintos. Vaitekūnas pirmas ir, berods, vienintelis iš tapybos katedros atstovų įvardino Gasiūnui mestus kaltinimus esant „labai panašius į tiesą“. Ir buvo, jeigu neklystu, rektoriaus nušalintas nuo pareigų čia ir iškart, be jokių didesnių paaiškinimų viešumoje. Gal tai tik sutapimas kažkokių kitų mums nežinomų aplinkybių?
O gal tai tebuvo, sakykim, „skubota“ vadovybės reakcija, kaip spręsti nemalonius reikalus? Prigautas Gasiūnas pradėjo putoti, kad Vaitekūnas įdarbino katedroje dirbti savo brolį (kaip spaudoje minėjo pats Vaitekūnas, laikinai, ketvirtis etato, „maždaug 100 eurų, nes daugiau, ypač J. Gasiūno katedroje, niekas nenori eiti dirbti už tokias algas“).
Keista, kad Gasiūnas apie tai išvis prabilo, nes toje pačioje katedroje įvairias pareigas eina ne vienas Gasiūno studentas. Kyla pilietiškas klausimas: o kur menininkai „iš šalies?“. Konfliktas katedros viduje gan akivaizdus.
Vadovybės sprendimų artikuliacijos spragos – irgi gan akivaizdžios. Jeigu sakykim Jonas Vaitekūnas buvo atleistas tik todėl, kad įdarbino savo brolį, kaip mums reaguoti į tai, kad VDA Klaipėdos fakulteto dekanas yra VDA vyriausiojo rektoriaus tiesioginis brolis dvynys? Alvydas Klimas ir Audrius Klimas. Leisiu sau tai pavadinti siurrealiu sapnu.
Rašau visa tai, nes jaučiuosi išprovokuotas aplinkybių ir naudojosi savo teise dalintis apmąstymais ir kelti klausimus. Mano vaizduotę tiesiog triuškina akademijos nepagarba savo studentams, o tuo pačiu ir dėstytojams. Rektorius su prorektore studijoms prabyla apie kažkokius kuklius veiksmus, kurių jie „operatyviai“ imasi akademijos problemoms spręsti.
Nekalbėkime vien apie Vilnių.
Nepamirškime ir tų kituose miestuose įkurdintų VDA filialų. Nepamirškime VDA Kauno fakulteto, kurio nemaža dalis dirbtuvių įkurdintos Muitinės g. 2, buvusioje ir apleistoje psichiatrinėje ligoninėje, kurioje studentai neturi net normalaus tualeto.
Tikėtina, kad atkreipus į tai dėmesį – VDA suskubs tų patalpų išvis atsisakyti ir tokiu atveju, neturėdami kur dėti tiek studentų – turės išvis atsisakyti kelių studijų programų. Tai būtų siaubingas praradimas. Nebūtina nieko uždarinėti.
Yra kita išeitis. Gal VDA norėtų pvz. parduodi sau priklausančią Panemunės pilį su ten įrengtais liux apartamentais už 120 EUR nakčiai ir kitomis neaiškios paskirties nuomojamomis patalpomis. Tai nuostabūs rūmai, bet jie atokūs ir beveik neaktualūs mūsų kultūriniame gyvenime, ypač studentų reikalams. Gal būtų sąžininga tuos rūmus išmainyti į studentų orumo nežeminančias dirbtuves ir kitiems studijų poreikiams?
Kodėl studentai turi mokėti milžiniškas sumas už tas savo studijas, kuomet akademija šitiek metų nesugebėjo ne tik užtikrinti elementaraus kokybiško dėstytojų darbo su savo auklėtiniais, bet nesugeba jiems parūpinti netgi padorių dirbtuvių? O paskui visa šalis stebisi pakrikusiu savo jaunųjų menininkų stoviu...
Tai yra mažų mažiausiai nesąžininga. . Ką apie visą tai mano Kauno fakulteto dekanas Jonas Audėjaitis einantis dekano pareigas nuo pat 2009-ųjų?
Gal jis tiesiog paskendęs savo, kaip architekto rūpesčiuose plėtojant Kauną ir paprasčiausiai neturi laiko rūpintis akademijos reikalais? Galbūt mūsų rektoriai ir dekanai būdami darbščiais žmonėmis nesuspėja visur ir mums reikėtų pasirūpinti tas pareigas einančių žmonių sveika rotacija?
Nepamirškime ir to bjauraus skandalo nutikusio Kauno fakultete 2015 metais. Skandalas kilo dėl tuomečio Tapybos studijų programos vadovo Prano Grušio pademonstruotos nepagarbos tos pačios programos lektorėms. Be moterų sutikimo jis nutapė jų aktus ir išeksponavo „Geriausio metų kūrinio“ parodoje.
Tai buvo bendros paveikslų kolekcijos dalis, kurioje moterys buvo priešpastatydintos jo tapytiems beždžionių portretams. Kaip sakė pats programos vadovas P. Griušys: „Pavaizdavau koleges, nes viename posėdyje jos mane skalbė, kritikavo – koks aš negeras, blogai administruoju ir panašiai. Pasakiau, kad jas nutapysiu, ir nutapiau“, – prisiminė P. Griušys. Kilus natūraliam pasipiktinimui – paveikslai su moterų aktais buvo pašalinti iš parodos.
Ne vienas tai išvadino cenzūra! Viešas bendradarbių moterų pažeminimo aktas su prašymu nukabinti tuos darbus buvo išvadintas CENZŪRA! Kaip tuo metu rašė „Kauno Diena“: „Menininko teisę laisvai kurti gynė VDA KF dekanas Jonas Audėjaitis. Bandymus suvaržyti menininkų kūrybą jis prilygino sovietinei inercijai.
Ar teisus P. Griušys, po darbo konflikto pavaizdavęs koleges šalia beždžionių, dekanas nesiėmė spręsti.“ Neįtikėtina ir tai, kad Griušys tais metais toje pačioje parodoje gavo apdovanojimą už savo „geriausius paveikslus“.
Paklauskime iš naujo – ką mes vadiname „sovietine inercija?“. Minėtame Kauno Dienos straipsnyje J. Audėjaitis paklaustas ką mano apie aplinkoje sklandančias kalbas, kad „esą galimai neblaivus tapytojas vedėsi studentus prie eksponuojamo darbo ir įžeidžiamai pavaizduotųjų atžvilgiu aptarinėjo jį su studentais?“ atsakė: „Jei tai būtų pastebėta mūsų aplinkoje – imtumėmės priemonių, o dėl to, kas vyksta už fakulteto ribų, mes neturime galimybės eiti paskui ir žiūrėti, kas ką padarė.
Akademijoje mes gana skrupulingai žiūrime į šiuos klausimus ir netoleruotume tokių su studentais susijusių veiksmų. Tai, kas kalbama, – gandų lygis.“
Šioje vietoje kyla toks pats klausimas, koks kilo klausant ir prorektorės studijoms komentarų televizijoje apie tuos „šliaužiojančius gandus“. Kas per „skrupulingumas“? Kokių įgaliojimų Jums reikia, kad imtumėtės veiksmų?
Jeigu gerbiami dekanai, rektoriai ir prorektoriai nesijaučia turintys kažkokių įgaliojimų suvaldyti savo makabriškus lunatikus dėstytojus ir pasirūpinti sveika, padoria ir kokybiška atmosfera savo vadovaujamose institucijose, tai gal jiems jokių įgaliojimų nereikia apskritai?
Manau, mes turime teisę kelti tokį klausimą. Panašu, kad tai nėra vien „seksualinio priekabiavimo“ skandalas. Tai kažkas baisesnio. 2015-ųjų Kauno fakulteto skandalas baigėsi tuo, kad su viena iš konflikte dalyvavusių moterų paprasčiausiai nebebuvo pratęsta darbo sutartis... po penkių metų darbo stažo toje vietoje. Jai esant nėščiai! Pasak „Kauno Dienos“ prieš ją iš fakulteto pasitraukė dar penkios dėstytojos, dirbusios skirtingose katedrose: „Dauguma jų išėjo paskatintos ne tiek įvykusio seksualinio skandalo, o jau ne vienus metus fakultete trunkančios konfliktiškos atmosferos ir nesiskaitymo su darbuotojais.“ Kauno dekanas užglostė, Vilniaus rektorius, panašu, išvis nesureagavo.
Ar visa tai leidžia mums suabejoti ištisos VDA vadovybės kompetencija eiti savo pareigas? Aš tik klausiu. O kuo juos pakeisti? Galbūt perrinkinėjant šitas mozaikas mums reikėtų pvz. per Švietimo ir Kultūros ministerijas skelbti didelį brangų konkursą eksperto paieškai? Ieškoti žmogaus (panašu, kad gal net ne vieno), kuris jau yra sėkmingai vadovavęs tokio mąsto meno institucijai, kad nebūtų taip, jog naujas žmogus mokytųsi eiti savo naujas pareigas nuo nulio. Neprivalome iš jo reikalauti lietuvių kalbos žinių. Geriau patys mokėkime jų daugiau.
Taip pat norėčiau paklausti, ar nebūtų verta permąstyti su asmeninėmis alkoholio problemomis nesusitvarkančių lektorių kompetencijas? Nebent jie jau išnyko... kažin... Nebūtina įvardinti jų garsiai, siekiant išsaugoti tų žmonių orumą.
Paprasčiausiai klausiu remdamasis štai tokia retorika: kaip gali edukaciniais reikalais rūpintis žmogus, kuris ilgus gyvenimo metus visus sprendimus priiminėja neblaivas?
Aistra liūnui – užkrečiamas dalykas. Nekalbu apie besąlygišką alkoholio likvidavimą iš akademinio gyvenimo. Tiesiog tai yra tema, kurią mes taip pat turėtume apsvarstyti. Sutinku, kad menininkams „reikalingos vizijos“, o joms pasiekti kūrėjai visais laikais naudodavo įvairias priemones.
Norėtųsi, kad išlaikytume prigimtines teises į pasirinkimų laisves, bet mes kalbame apie pedagoginę instituciją. Galite klausti, o tai kaip tada bus su bohema? Romantika? O galbūt tą vadinamąją bohemišką aplinką iš aukštosios nacionalinės meno švietimo įstaigos mes turėtume išnaikinti pirmiausiai?
Akademija juk turėtų šviesti, o ne tamsinti. Norintys bohemiškų kursų gali laisvai jų rasti įvairių autsaiderių globoje. Norėtųsi, kad mes bendru sutarimu apsibrėžtume, kas yra Akademija, kokios mes jos norim.
Kokia ji turėtų būti? Mes joje auginame savo ateitį. Tai mūsų kultūros lopšys. Argi nebūtų įdomu ir prasminga, jeigu Vilniaus Dailės Akademija išsigydytų nuo „blogio buveinės“ klišių ir įsitvirtintų šalyje kaip neginčijamas ir fundamentalus moralės bei gėrio autoritetas? Manau, kad tai būtų prasminga.
P.s. Mums dar kažkaip reikės reabilituoti Gasiūno tapytus meno kūrinius, kurie nėra tokie jau ir blogi. Nutapysiu paskutinį paveikslą šiame tekste: prieš kokius dešimt metų, skaičiau jo vieną interviu, kuriame jis skambiai pareiškė, kad nebėra jaunų tapytojų – jie išmirė.
Taip. Išmirė. Jo dėstymo šviesoje. Pamenu skaičiau tuos žodžius ir galvojau, o tai kaip čia dabar yra su mumis, jaunaisiais studentais? Mes jau mirę? Beprotiška. Ar mes tebesame jo žvakių liepsnos dūmas?
Savo paveiksluose jis išpaišydavo figūras žvakių liepsnos pagalba. Sakydavo: „Nepasitikėkite akimis. Tai tik dūmas“.
Neįtikėtina, kad tuose paveiksluose pilna aliuzijų į jo bendrą ir glaudų gyvenimą su studentais. Baruose, kai sėdėdavome jau nunarinę galvas, vis pakartodavo: „Vieni geria tam, kad pamirštų, o aš geriu tam, kad prisiminčiau“... To žmogaus istorija nepaprasta.
Dramatiška, nesąžininga, bet ir romantiška. Manau būtų simboliška šalia jo paveikslų karts nuo karto uždegti vieną kitą žvakelę jaunųjų tapytojų aukos atminimui.
„Užrašyk ant skafandro stiklo savo vardą, aš negirdžiu tavęs.“ (taip vadinosi Jono Gasiūno paveikslas, kuris 2009‘tais metais kabėjo visuose Swedbank bankomatuose, po to, kai tas žmogus laimėjo to banko rengtą meno premijos konkursą).