Verslo elitas apie mokytojų atlyginimų kėlimą: ne nuo to galo pradedame

Tikėtina, kad šiandien dar mokyklos suole sėdintys vaikai vieną dieną vyks į verslą vystančios įmonės darbo pokalbį, kuriame iš jų bus tikimasi tam tikrų gebėjimų. Tiesa, šių formavimu iš esmės rūpinasi švietimo sistema. Apie tai, kaip turėtų būti rengiami ateities specialistai, kalba šalies verslo atstovai – „Maxima LT“ generalinė direktorė Kristina Meidė, koncerno „Vikonda“ valdybos pirmininkė Jolanta Blažytė ir Laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.

- Prisiminkite savo mokytojus. Kurie iš jų paliko didžiausią įspūdį ir kurie dalykai sekėsi geriausiai?

K. M.: - Mokymasis vyksta visą gyvenimą. Baigusi mokyklą ir universitetą mokiausi dar daugiau, negu iki tol. Kai kurios žinios pasensta, gyvenimas priverčia išmokti tai, su kuo anksčiau nesusidūrei arba skyrei mažai dėmesio – jaunam žmogui svarbu tai suprasti. Mėgau savo mokytojus, o jie mėgo mane.

Mėgau lietuvių kalbą ir literatūrą, užsienio kalbas, matematiką. Kai sekasi viskas, sunku suprasti, kur galėtum būti geriausias. Kai nesiseka matematika, žinai, kad tavo pašaukimas yra humanitariniai mokslai.

Mokiausi gerai, sekėsi visi dalykai, tačiau mokėmės tik dėl pažymio. Šiandien galiu prisipažinti – nors ir turėjau gerą pažymį, tačiau nemėgau fizikos.

Šiandien norėtųsi, kad jaunimas mokytųsi ne dėl pažymio, o dėl jaučiamos didžiulės žinių vertės ir mokytojų, kurie geba motyvuoti, gilinti žinias, užkrėsti naujais pomėgiais ir noru atrasti save kokioje nors srityje.

J. B.: - Mokytojų iš didžiosios raidės savo gyvenime ieškojau pati ir juos sutikau. Tačiau jie nedirbo švietimo sistemoje.

Iš mokyklos laikų prisimenu tik kelis autoritetus. Tie mokytojai buvo tarsi švyturiai, į kuriuos norėjosi lygiuotis. Jie nereikalaudavo sau pagarbos: juos visi gerbė „automatiškai“. Jie nereikalaudavo klasėje tylos – tik jiems įėjus, visi iškart nutildavo ir laukdavo, ką mokytojas pasakys, nes jų žodis buvo svarbus.

Mokykloje patiko beveik viskas – tiek tikslieji, tiek humanitariniai mokslai. Nemėgau istorijos, nes tai buvo „sausas“ informacijos kišimas į galvą apie praeities įvykius ir datas. Man patinka tik tie mokslai, kurie turi atverti kūrybinį potencialą.

Labai nemėgau ir karinio parengimo. Mano suvokimo amplitudėje nebuvo atsakymo į klausimą, kam merginai reikia mokėti ardyti kalašnikovo automatą ir žinoti patrankų išdėstymo brėžinius mūšio lauke.

Ž. Š.: - Labiausiai patiko istorija ir ekonomika. Teko dvejoti, kuriuo keliu eiti, nes domino ir viena, ir kita. Visgi, galų gale laimėjo ekonomika.

Didelį įspūdį paliko šių dalykų mokytojai, kurie buvo profesionalai, mokėjo sudominti. Studijuodamas Amerikoje pamačiau, kaip studentams paskaitas veda kitataučiai dėstytojai – mane žavėjo jų akcentų ir paties dėstymo metodų įvairovė, profesionalumas.

- Ko Lietuvos verslo elitas tikisi iš švietimo sistemos?

K. M.: - Dažnas pasakytų, kad mums reikia drąsių, kūrybingų žmonių, kurie ateitų nebijodami keisti pasaulio, siūlytų naujas idėjas ir iniciatyvas. Verslininkai jaunam žmogui gali būti puikus tokios drąsos pavyzdys.

Vis dėlto, norėčiau visiems palinkėti atsakomybės. Jei prisiimama atsakomybė daryti projektą, turima daug idėjų, norėtųsi, kad ji būtų jaučiama iki pat projekto pabaigos – už žmones, kurie dirba šalia, už partnerius.

Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų turime įgimtas savybes, kurios mums padeda tapti geriausiais. Jeigu dirbsiu su tuo, ką man davė gamta, jeigu man padės su šiomis savybėmis dirbti mokykla, būsimas ar esamas darbdavys – galiu pasiekti labai gerų rezultatų.

J. B.: - Pirmiausia turime tvirtai žinoti, kokius norime turėti vaikus, su kokiomis žiniomis ir įgūdžiais, o tada specialistus rengti pagal poreikį.

Verslas prisideda prie švietimo sistemos tobulinimo ir norėtų prisidėti dar labiau, bet susiduria su biurokratinėmis kliūtimis. Daugumai verslininkų yra tiesiog pasakyta – nesikiškite ir neaiškinkite mums, kaip mums mokinti vaikus. O juk verslininkai kartais netgi yra labiau išsilavinę šia tema ir daugiau galvoja apie ateitį.

Verslininkai siunčia savo vaikus į geriausius pasaulio universitetus ir turi žinių apie tai, kaip ten yra dėstoma, kokios pagrindinės tendencijos. Iš tikrųjų man labai keista, kodėl verslininkų iniciatyva yra atstumiama.

Ž. Š.: - Tai, kad verslas kažko tikisi iš švietimo sistemos, yra visiškai normalu. Tačiau kartais jo lūkesčiai yra nerealūs, pavyzdžiui, iš vos tik baigusio mokyklą žmogaus tikimasi, kad jis iškart mokės puikiai naudotis kokiomis nors staklėmis.

Verslo lūkesčiai turėtų labiau atitikti realybę. Svarbu suprasti, kad mokykloje moksleiviai yra mokomi teorijos – praktikos įgyjama vėliau. Konkretaus amato išmoko profesinės mokyklos, o aukštojo mokslo paskirtis yra kita.

Vis dėlto, kalbėdami apie švietimą, nepamirškime, kad šios paslaugos tiesioginis klientas yra moksleivis. Svarbiausia yra užtikrinti, kad žinios jam būtų teikiamos kokybiškai.

- „Idėja Lietuvai" finaliniame renginyje paskelbta, kad mokytojo profesija iki 2025 metų turi tapti prestižine. Kaip manote, ko reikia, kad tai įvyktų?

K. M.: - Manau, renkantis profesiją reikia žinoti, kokią permainą pasaulyje norisi padaryti – tuomet galiu didžiuotis tuo, ką darau. Tuomet gera ir mokiniams, ir kolegoms. Tai yra kertinis žingsnis, o visa kita gali būti tik pagalba.

Jei šiandien išeinančio į užtarnautą pensiją mokytojo paklaustumėte, kiek per visą šį laiką savo žiniomis jis palietė jaunų žmonių, išgirstumėte įspūdingą skaičių. Man atrodo, kad tai yra pasididžiavimas.

Jei galime papildomomis priemonėmis padėti mokytojui jaustis gerai – tai yra sveikintina. Bet jei dirbti ateinu ne dėl to, kad jaučiu džiaugsmą prisiliesdamas prie jauno žmogaus, matyt, visos priemonės bus bevertės.

J. B.: - Mokytojas – ne specialybė, o pašaukimas. Sunku dabar pasakyti, kas turėtų būti prioritetas – ar pedagoginis išsilavinimas, ar atskirų kompetencijų išmanymas. Rinkčiausi antrą variantą. Visiškai nebijočiau kviesti į mokyklą dėstyti gabius studentus ir iš jų išgauti naudos švietimo sistemai. Kaip tik tai dabar yra populiaru Amerikoje.

Ž. Š.: - O iš kur žinome, kad mokytojo profesija jau dabar nėra prestižinė? Kas apskritai lemia tai, kad kokią nors profesiją vadiname prestižine?

Manau, kad tai daug bendro su pinigais neturi ir tikrai ne atlyginimas apsprendžia profesijos prestižą. Tai priklauso nuo paties mokytojo, kaip jis jaučiasi dirbdamas savo darbą. Jei jis yra patenkintas tuo, ką daro, tuomet mokytojo profesiją galime vadinti prestižine.

- Ar sutinkate, kad Lietuvos mokyklose per mažai dėmesio skiriama verslumo ir lyderystės ugdymui? Jūsų manymu, ar apskritai reikia mokykloje ugdyti tokias vertybes?

K. M.: - Galėtų to būti ir daugiau. Lietuvoje verslas pamokų neturėjo. Puikiai žinome savo istoriją – kurį laiką nebuvome verslūs, nes neturėjome tam galimybių. Kurdami verslą susiduriame su klaidomis, kurias turime padaryti patys.

Jauniems žmonėms reikalingi verslo pradmenys. Būtų galima atidaryti virtualią įmonę naudojantis virtualiais pinigais. Jeigu visa tai atsidurtų privalomoje mokyklos programoje, jaunas žmogus susipažintų, kas yra verslas, kaip jis kuriamas. Galų gale, net jei jo nekursiu, būsiu geras darbuotojas, gebantis suprasti, kaip veikia įmonė, kokie jos tikslai.

Manau, kad mokykla galėtų prie to prisidėti ir bendradarbiaudama su verslu rodyti gerus pavyzdžius. Taip mes susikurtume drąsesnę visuomenę, drąsesnį jauną žmogų, kuris sukurtų vertę ne tik sau, bet ir darbo vietas kitiems Lietuvos žmonėms.

J. B.: - Labai norėčiau, kad mokykloje būtų dėstomas toks dalykas kaip ekonominis raštingumas. Mes auginame tikrai ekonomiškai neraštingą kartą. Tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl tokiais žmonėmis manipuliuojama.

Pseudo ekonomistai kuria tokią valstybę, kurioje galima manipuliuoti bet kuriais ekonominiais rodikliais ir kurstyti žmonių emocijas. Pagal tas emocijas vėliau išrenkami tam tikri Seimo nariai. Manau, kad nekokybišką Seimą turime dėl to, nes esame ekonomiškai neraštingi.

Ž. Š.: - Nemanau, kad verslumo ir lyderystės ugdymui skiriama per mažai dėmesio. Mokyklose šiandien veikia sveika konkurencija, kurios pakanka lyderystei formuoti. Lyderystė formuojama skatinant vaikų norą būti geresniems nei kiti, gauti didesnį pažymį.

O verslumas nedaug kuo tesiskiria nuo lyderystės. Geram verslininkui reikalingos savybės yra labai panašios į universitete besimokančio gero studento – svarbu pareigingumas, užduočių atlikimas laiku iki reikiamo termino pabaigos.

- Kokių darbuotojų ateityje reikės pažangioms įmonėms? Kokioms specialybėms prognozuojate šviesią ateitį?

K. M.: - Šiandien dažnai kalbame, kad mašinos užvaldys pasaulį ir perims daugelį žmonių profesijų. Pasikartojantys darbai, kurie nereikalauja kūrybiškumo, priklausys mašinoms. Išliks tos profesijos, kuriose reikia žmogaus intelekto ir tam tikrų savybių, kurios būdingos tik žmogui. Tai – lyderystė, gebėjimas motyvuoti, gebėjimas užjausti. Tokios profesijos visuomet reikalaus žmogaus.

Nors ateityje daug ką valdys kompiuterinės programos, tačiau reikės žmonių, kurie tas programas kuria, moka jomis naudotis. Akivaizdu, kad visuomenė sensta – reikės padėti jai susitvarkyti su gyvenimo iššūkiais, bet tam labai reikės empatijos, gebėjimo rasti bendrą kalbą.

Jau šiandien turime profesijų, kurios skamba taip, tarsi būtų iš fantastinio filmo – tai genų inžinierius, papildomos atminties inžinierius, padedantis vyresnio amžiaus žmonėms. Neabejoju, kad mūsų laukia įdomi ateitis.

J. B.: - Visi lyderiai savo darbą pradeda nuo vizijos. To ir reikėtų – turime žinoti, ką norime padaryti šioje sistemoje ir ko iš jos tikimės. Aš tos vizijos šiandien nematau.

Jeigu aš būčiau vadovė, gal ir nemandagu taip sakyti, bet pirmiausiai nusibrėžčiau, kokius mes norime ugdyti vaikus, o tada jau ieškočiau resursų, kiek mums reikia mokyklų, kur turi būti skirstomas finansavimas, kokias kompetencijas turime pirkti.

Dabar vyksta keistos diskusijos apie tai, kokie mokytojams turi būti atlyginimai. Bet gal ne nuo to reikia pradėti? Gal labiau nuo to, kokių kompetencijų reikia ugdyti vaikus mokykloje.

Jei mums reikia pedagogų, turinčių tvirtas skaitmeninių technologijų žinias – imame protingus studentus. Nesvarbu, ar jie turi pedagogo specialybę, ar ne, ir perkame juos. Jei norime, kad moksleiviai būtų aukšto emocinio ir dvasinio intelekto – perkame koučingo specialistus, kurie tas žinias perduotų. Šią problemą spręsčiau nuo kito galo.

- Norėtume sužinoti Jūsų viziją: kaip atrodys Lietuvos ateities mokykla?

K. M.: - Pati didžiausia svajonė – kad ne pažymys būtų pagrindinis jauno žmogaus žinių indikatorius. Kad daugiau dėmesio skirtume tam, kad mokytojai jaustųsi gerai, o pagrindinis jų motyvatorius būtų jaunas žmogus ir jo noras tapti geresniu. Neabejoju, kad mes to pasieksime – tik neaišku, kiek tam reikės laiko.

J. B.: - Ateities mokykla turėtų būti ta, kuri ruoštų produktą naujajai skaitmeninei epochai – robotų ir dirbtinio intelekto epochai. Turime paruošti žmones taip, kad jie galėtų sėkmingai gyventi toje epochoje, o ne praeitame šimtmetyje.

Ž. Š.: - Tikiu, kad ateities mokyklose su vaikais bendraus ir juos mokins mokytojai, kurių jokie robotai nepakeis. Technologijos mums leidžia greitai internete susirasti, kada vyko Žalgirio mūšis, tačiau to neužtenka. Reikia žmogaus, kuris sugebėtų paaiškinti, kodėl tas mūšis įvyko ir kodėl mums taip svarbu apie jį žinoti.

Mokytojo vaidmuo – uždegti mokinius, juos motyvuoti, o ne vien pasakyti, kada, kur ir kas įvyko. Visa tai šiomis dienomis galima susirasti internete. Mokytojo misija yra įtikinti, ką ir kodėl moksleiviams svarbu žinoti.