Ne taip svarbu, kurių šalių vadovai ir monarchai atvyko mūsų pasveikinti, kiek kvadratinių metrų trispalvio audeklo sunaudojome pasipuošti, kas koncertavo svarbiausių renginių scenose ir kiek visa tai kainavo. Pastaroji tema manęs visiškai nedomina, o labiausiai nori skaičiuoti, kiek centų prie pašalpų buvo galima pridėti atsisakius šventės, būtent tie, kieno per visą gyvenimą sumokėto pajamų mokesčio neužtektų nupirkti grindinio plyteles ant kurių stovi.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalboje, pasakytoje vasario 16 d. trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijoje Simono Daukanto aikštėje, buvo tokie žodžiai: „Kiekvienas esate Lietuva. Nuo to, ką darote ir kaip gyvenate, priklauso, pakelta ar nuleista galva stovės mūsų Valstybė. Tai vienintelis Lietuvos mums duotas laikas. Galvokime, kaip jį išnaudosime ir ką sukursime. Būkime matomi ir girdimi, būkime drąsūs ir patikimi. Metai iš metų, karta po kartos“.
Tas jausmas, kad Lietuva esame visi mes, o ne tik Prezidentė su Seimo pirmininku, garbės sargybos kuopa ir tie 100 nusipelniusių asmenų, kuriems šventės išvakarėse įteikti apdovanojimai, tiesiog tvyrojo ore ne tik virš Gedimino prospekte liepsnojusių laužų, Katedros aikštėje į koncertą suplaukusios minios, bet ir trispalvėmis pasipuošusiuose mažuose miesteliuose, kaimuose, kur tik dar liko bent vienas gyvas lietuvis.
Maniau, kad 1988-ųjų metų Sąjūdžio mitingų nuotaikos neįmanoma pakartoti, bet daugybė skirtingų Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio renginiuose dalyvavusių žmonių, nesusitarę tarpusavyje, teigė patyrę būtent tą jausmą. Net ir tie, o gal ypač tie, kurie gimė jau nepriklausomoje šalyje, tvirtino tik dabar supratę, ką patyrė jų tėvai bundant laisvei.
Atrodytų, ką reiškia ta gal tik akimirką sukrėtusi savo autentiškumu emocija, nubraukta džiaugsmo ašara, patirtas bendrumo su greta stovinčiais nepažįstamais žmonėmis, giedančiais tuos pačius žodžius, jausmas? 1988-ųjų Sąjūdžio mitingų kartai to užteko ištverti 1990 m. blokadą ir 1991 m. sausio 13-ąją, pučą Maskvoje ir savų politikų rietenas. Užteko, kad šį užkratą sugebėtumėm perduoti savo vaikams, šiomis dienomis sugebėjusiems savyje tą jausmą atpažinti.
Iš 100 metų, praėjusių nuo 1918-ųjų vasario 16 d. tik pusę laiko buvome laisvi. Nereikia turėti iliuzijų, kad visi laisvės išbandymai liko istorijos vadovėliuose. Rusijos dovana Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui – Kaliningrade dislokuotos „Iskander“ raketos – neleis užmiršti 1940-ųjų katastrofos.
Šventės išvakarėse duotame interviu naujienų agentūrai ELTA D. Grybauskaitė, paklausta, ar galima pasakyti, kad Lietuva dabar jaučiasi saugesnė, teigė, jog jaučiamės labiau pasitikintys savimi.
„Nemanau, kad, esant tokiam Rusijos elgesiui, kokį šiandien matome, esant demonstruojamai agresijai, kas nors gali jaustis saugus. Tačiau mūsų tikslas – pasitikėti savimi, investuoti į bendrą gynybą ir NATO reformą, kad gebėtume tinkamai ir greitai reaguoti į visus pavojus, nesvarbu, iš kur jie kiltų“, – kalbėjo prezidentė.
Pasitikėjimo savimi turėtų įkvėpti ir augantys mūsų sąjungininkų gebėjimai adekvačiai atsakyti į bet kokias grėsmes. O ypatingai – pastarojo meto JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos pastangos parodyti, kad Baracko Obamos laikų nuolaidžiavimo įžūliems agresoriams ir pacifizmo laikai jau praėjo.
Kai per JAV pajėgų operaciją Sirijos rytiniame Deir is Zoro buvo sunaikinti šimtai Rusijos specialiųjų pajėgų karių, veikusių kaip privačios „Vagner“ bendrovės samdiniai, prieš tai spėję pasireikšti Rytų Ukrainoje, tai buvo panašu ne į lygiaverčių priešininkų susidūrimą, o į fantastinius filmus. Pamenate, kaip Steveno Spielbergo režisuotame „Pasaulių kare“ technologiškai pažangesni ateiviai žemėje naikina čiabuvius.
Vladimiras Putinas gavo tokį aiškų pranešimą, kaip bus elgiamasi, jei jis peržengs „raudonas linijas“, kad po to kelias dienas nesirodė viešumoje – jo spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas pranešė žurnalistams, neva Rusijos prezidentas persišaldė. Matyt reikia laiko susivokti, kodėl neveikia hibridinio karo metodai, kai kruvinus darbus atlieka formaliai nepriklausantys Rusijos armijai daliniai – „žalieji žmogeliukai“, „savanoriai“ ar „samdiniai“, apie kuriuos visada buvo galima pasakyti, kad jų ten (Ukrainoje, Sirijoje) nėra. Jei „jų ten nėra“, tai jų ten ir neliks, atkirto amerikiečiai ir pademonstravo, kaip tai daroma.
Mums tai aktualu pirmiausia todėl, kad viena iš tokių „raudonų linijų“ pastarajame NATO gynybos ministrų susitikime aiškiai įvardintos Baltijos šalių rytinės sienos. Dabar jau visai nesvarbu, kokį žuvusiųjų Deir is Zore skaičių oficialiai pripažins Rusija, bet svarbiausia, kad jos prezidentas ir aukščiausia karinė vadovybė žino, kuo pasibaigs bet kokia hibridinio karo operacija prieš Baltijos šalis, Lenkiją ar bet kurią kitą NATO narę.
