Ne visi žvejai vertina ežerines stinteles
Ežerinė stintelė – ežerinė stintos forma. Jos dažniausiai užauga iki 6-10 cm, rečiau iki 15 cm ilgio ir 30 g svorio. Kūnas yra pilkai mėlynas ir beveik permatomas.
GRYNAS.lt Vilniaus apylinkėse kalbinti žvejai sakė, kad ežerines stinteles žvejoti mėgsta, tačiau tarp žvejų jos vadinamos menkavertėmis žuvimis – yra labai mažos ir vidutinio skonio.
Vilnietis Darius, pokalbio su GRYNAS.lt žurnalistais metu kaip tik žvejojęs eketėje, teigė, jog yra girdėjęs apie stinteles, tačiau pats, dar būdamas, kaip jis sako, jaunas žvejys jų nėra pagavęs.
„Žinau, kad yra tokia žuvų rūšis, mano draugai yra žvejoję ežerines stinteles, bet aš dar niekad nesu jų pagavęs. Šiaip važiuoju link Molėtų, Utenos žvejoti, prie tų didelių ežerų, bet neteko man dar jų sugauti per trejus metus. Arba tiesiog jų nepažinau“, – juokiasi žvejys mėgėjas.
Kiek atokiau nuo Dariaus laimikio laukiantis Juozas pasakojo ne kartą namo parsivežęs stintelių. Nors, anot pašnekovo, jos ir nėra pats geriausias ir didžiausias laimikis, Juozas jas rūkina ir vėliau naudoja užkandžiams.
„Man skanu. Žinau, kad yra tokių žvejų, kurie išvis galvoja, kad ežerinė stintelė jau yra ne žuvis, bet aš taip nemanau. Man gerai, skani rūkyta“, – pasakoja žvejys.
Gyvena švariame vandenyje
Gamtos tyrimų centro Gėlųjų vandenų ekologijos sektoriaus vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Tomas Virbickas pasakoja, kad ežerinės stintelės prisitaikiusios gyventi tik giliuose, dideliuose, švariuose ežeruose.
„Ežerinės stintelės gyvena tik giliuose ežeruose, kurių maksimalus gylis yra ne mažesnis kaip 30 metrų, o vidutinis gylis viršija 10 metrų. Joms fiziologiškai optimali vandens temperatūra yra apie 12 laipsnių. Ilgalaikė daugiau nei 16 laipsnių temperatūra jau joms gali būti ir pražūtinga. Dėl to jos ir gyvena tik giliuose ežeruose, kur vasaros metu gali pasitraukti į gelmes – ten yra šaltesnis vanduo. Ežeruose, kuriuose šalto, stintelėms tinkamo vandens tūris yra didelis, jos gyvena iki 5-6, kartais – net 9 metų ir užauga didesnės, nei šiltesniuose vandenyse. Iš tikrųjų tai yra ta pati rūšis, kaip ir praeivė stinta, tik prisitaikiusi gyventi ežeruose“, – aiškina specialistas.
Ežerinės stintelės, kaip pasakoja T. Virbickas, subręsta antraisiais gyvenimo metais, užaugusios iki ~10 cm ilgio. Neršia stintelės anksti pavasarį, kovo gale-balandžio pradžioje, kai ledo dangoje atsiranda properšų ar tik nutirpus ledui. Viena patelė išneršia apie 1000-2000 ikrelių, juos sudėdama seklesnėse ežero dalyse ant švaraus smėlio ar žvyro grunto.
Populiacija – stabili
Pasak T. Virbicko, dėl ežerinių stintelių populiacijos gausumo nerimauti nereikėtų. Šiuo metu ji pakankamai stabili. Vis dėlto, tam tikriems stintelių skaičiaus Lietuvos ežeruose svyravimams įtakos gali turėti vandens telkinių tarša ir, T. Virbicko teigimu, mėgėjų žvejyba.
„Ežerinių stintelių išteklių būklė ežeruose yra stabili, nes labai didelės įtakos jiems nelabai kas gali turėti. Versliniais įrankiais jos žvejojamos tik keliuose ežeruose ir tik žiemos metu, tačiau pastaruoju metu dėl trumpėjančio ledo dangos periodo ir santykinai mažo ledo storio, vis rečiau susidaro sąlygos, tinkamos stintelių žvejybai versliniais įrankiais nuo ledo. Tam tikrą poveikį stintelių išteklių būklei gali daryti žvejai mėgėjai. Anksčiau mėgėjiška stintelių žvejyba nebuvo labai populiari, tačiau pastaruoju metu labai išpopuliarėjo ir savaitgaliais prie kai kurių Lietuvos ežerų susirenkančios minios žvejų jų išgaudo gana daug. Kaip tai paveikia bendrą populiacijos būklę, sunku pasakyti, bet faktas, kad jei žiema būdavo be ledo ar su labai trumpu ledo dangos laikotarpiu, kitais metais stintelių laimikiai būdavo nepalyginamai didesni, o ir pačios stintelės didesnės. Tai netiesiogiai rodo, kad žvejai mėgėjai vis dėlto tikrai daro įtaką stintelių populiacijai“, – aiškina pašnekovas.
Tiesa, mokslininkas pažymi, kad žvejų mėgėjų daroma įtaka ežerinių stintelių populiacijai nėra tokia didelė, jog grėstų drastiškas šios rūšies žuvų skaičiaus mažėjimas.
Daug įtakos turi ežerų tarša
Tačiau dėl ežerų taršos įtakos stintelių populiacijos mažėjimui dr. T. Virbickas yra įsitikinęs. Jis aiškina, kad ežerinės stintelės yra labai jautrios deguonies koncentracijai vandenyje ir vandens kokybei.
„Jei ežere gyvena ežerinė stintelė, tai rodo, kad jame ir dideliame gylyje yra daug vandenyje ištirpusio deguonies, o vanduo - švarus“, – sako dr. T. Virbickas.
Anot mokslininko, jeigu ežeras, kuriame yra ežerinių stintelių, teršiamas, dėl padidėjusios biogenų, koncentracijos vasaros metu pradeda intesyviai vystytis fitoplanktonas (ežeras pradeda „žydėti“), o rudenį visa ši organikos biomasė skęsta į dugną, kur vyksta jos destrukcija.
„Tos destrukcijos metu sunaudojamas deguonis. Vasarą, stintelės dėl šylančio vandens yra priverstos leistis į gelmes, kur vandens temperatūra tinkama jų išgyvenimui. Jeigu ežeras yra teršiamas ir gelmėje trūksta vandenyje ištirpusio deguonies, stintelės yra tarsi suspaudžiamos netinkamos vandens temperatūros iš viršaus ir deguonies deficito iš apačios. Tokiuose ežeruose stintelių populiacija palaipsniui sunyksta“, – aiškina T. Virbickas.
GRYNAS.lt primena, kad natūralus ežero pelkėjimas yra neišvengiamas, lėtas procesas, kuris netgi praturtina vandens telkinį bioįvairove. Tačiau, kai pelkėjimas prasideda dėl taršos, tuomet sutrikdoma ežero ekosistemos pusiausvyra. Procesas, kai ežeras pelkėja ne dėl natūralaus senėjimo, yra vadinamas eutrofikacija. Vilniaus universiteto Hidrologijos ir Klimatologijos katedros prof. dr. Gintaras Valiuškevičius yra aiškinęs, kad eutrofikaciją sukelia cheminių medžiagų, nuotėkų patekimas į vandenį, o bene didžiausią poveikį daro žmogaus ūkinė veikla.
Meškeriotojai pastebi ežerinių stintelių pagausėjimą
Ežerinių stintelių populiacijos būklę teigiami vertina ir patys žvejai mėgėjai. Lietuvos meškeriotojų sąjungos valdybos pirmininkas Sauliaus Mikalauskas sako, jog jau keletą metų džiaugiamasi gausiu ežerinių stintelių laimikiu. Be to, anot jo, žvejai pastebi gerėjančias seliavų populiacijos tendencijas.
„Žmonės gaudo, ir kuo toliau tuo labiau. Taip pat populiarėja ir seliavų žvejyba. Jaučiama, kad šios rūšies žuvų labai padaugėjo per pastaruosius keletą metų. O seliava ir stintelė yra susijusios žuvų rūšys, nes gyvena tose pačiose vietose, gaudomos tuo pačiu būdu“, - sakė jis.
Meškeriotojų sąjungos valdybos pirmininkas nesutinka, kad žvejai mėgėjai gali turėtų neigiamos įtakos ežerinių stintelių gausumui. Pasak jo, meškeriotojai tikrai nesugauna tokių stintelių kiekių, kad kiltų grėsmė šių žuvelių populiacijai.
Kur stintelių daugiausiai?
Pats meškeriojantis S. Mikalauskas sako, kad ir aplink Vilnių galima rasti gilių ir švarių ežerų, kur gyvena ežerinės stintelės. Tačiau gausiosios jų populiacijos, anot mokslininkų, yra Asvejos, Dusios ir kituose dideliuose ežeruose, Antalieptės mariose.
Mokslininkai pažymi, kad nedaugelis žino, jog šios mažos žuvytės kenkia kitų žuvų populiacijoms. Nors ši maža žuvelė gyvena iki 3 metų, tačiau maitinasi žuvų jaunikliais ir ikreliais, taip padarydama nemažą žalą kitų žuvų populiacijoms. Mokslininkų teigimu, siekiant apsaugoti vertingų žuvų, pvz., seliavų, išteklius, rekomenduojama vykdyti specializuotą ežerinių stintelių žvejybą traukiamu tinklu.
Pavyzdžiui, tokia specializuota ežerinių stintelių žvejyba pernai žiemą buvo vykdoma Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento iniciatyva. Dzūkijoje buvo išduoti specialios žvejybos leidimai ežerinių stintelių žvejybai Galsto ir Didžiulio ežeruose.
Kaip informuoja Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento
Gamtos apsaugos skyriaus vyr. specialistas Povilas Paukštė, ežerines stinteles leidžiama gaudyti naudojant 12 kabliukų, vienos žvejybos metu leidžiama sugauti iki 5 kg stintelių. Kitų specializuotų taisyklių ar draudimo laikotarpio nėra.
Kadangi ežerinių stintelių ne tik nemažėja, bet dar ir daugėja, šių žuvelių žvejyba yra rekomenduojama.
