Muzikologijos studijų vadovų parengusi ir daugiau kaip 40 metų šioje srityje dirbanti mokslininkė pasakoja, kad pradėjus gilintis į tokias sąvokas kaip „kompozitorių mokykla“ ir „modernėjimas“ jai kildavo daugybė klausimų. Nors šie terminai muzikologų bendruomenėje plačiai vartojami, daugelis juos supranta gana skirtingai. Kompozitorių mokyklas vieni skirsto pagal nacionalinius bruožus, kiti pagal tai, kur kompozitoriai studijavo, treti pagal juos labiausiai įkvėpusius ir didžiausią įtaką padariusius mokytojus. „Modernėjimas“ taip pat nėra visiškai aiški sąvoka. Jos esmę galima nusakyti Konfucijaus posakiu „padaryk tai naujai“, tačiau ir naujumas gali būti tinkamai įvertintas tik iš tam tikros laiko perspektyvos.
„Dažnai girdime kalbant apie Paryžiaus kompozitorių mokyklą, tačiau juk Paryžiuje susirinkdavo kompozitoriai iš daugybės skirtingų kraštų: šį miestą mėgo britai, amerikiečiai, Balkanų šalių atstovai, taip pat ir lietuviai“, – pasakoja prof. G. Daunoravičienė.
Nors nacionalinės kompozitorių mokyklos padarė didžiulę įtaką visai šalies kultūrai, jų tyrimams labai ilgai skirta mažai dėmesio. Anot pašnekovės, nors visą XIX a. ir XX a. pradžioje formavosi nacionalinės kompozitorių mokyklos, galima įžvelgti labai aiškų nejautrumą nacionalinei muzikai. Plačiai žinomas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio amžininko, norvegų muzikos dainiaus Edvardo Grygo pavyzdys.
„Kai profesorius liepdavo kurti mažiau norvegiškus kūrinius, E. Grygas atšaudavo, kad kaip tik stengsis kurti dar norvegiškiau. Net ir XX a. žymūs muzikologai argumentuodavo, kad atvira nacionalinės muzikos ar mokyklos deklaracija tarsi pripažįstama, kad tavieji muzikos reiškiniai yra periferiniai. Jie sakydavo, kad nacionalumas yra universalumo opozicija, o muzika pirmiausia turi siekti būtent pastarojo. Tik vėliau požiūris pasikeitė ir pradėta svarstyti, kad galbūt universalumas pasiekiamas ne per priešiškumą tautiškumui, o būtent per jį“, – aiškina prof. G. Daunoravičienė.
Anot jos, nacionalinės muzikos kultūros brandą geriausiai parodo susiformavusios pedagoginės kompozitorių mokyklos. Tik joms kuriantis gali atsirasti ir profesionalių kūrėjų.
„Kalbant apie Lietuvą, labai svarbu tai, kad Lietuvos kompozitoriai, gavę profesinį išsilavinimą Leipcigo, Paryžiaus, Prahos, Maskvos, Sankt Peterburgo konservatorijose ar kitose mokslo įstaigose, į tėvynę grįždavo labai aiškiai nusiteikę kurti nacionalinę lietuvių muziką, – sako muzikologė. – Būtent taip ir pradėjo kurtis nacionalinės mokyklos, atsirado pirmieji profesionalūs žanrai: operos, baletai, simfonijos, styginių kvartetai, koncertai fortepijonui su orkestru, sonatos ir pan.“.
Prof. G. Daunoravičienės tyrimų pagrindu formalizuota lietuvių kompozitorių mokyklų raida ir jų genealogijos medžiai. Pirmiausia dvi „kamieninės“ kompozitorių mokyklos – Juozo Gruodžio ir Osvaldo Balakausko. Daug dėmesio skirta ir 49 kompozitorius išugdžiusiai Juliaus Juzeliūno mokyklai. Tyrimuose taip pat analizuojamos kompozitorių mokytojų dėstymo metodikos, jų santykis su nacionalinės muzikos idėja ir moderniąja XX a. kūryba.
Struktūrizuodama Lietuvos nacionalinės kompozitorių mokyklos kūrimosi istoriją prof. G. Daunoravičienė ieškojo trijų esminių elementų. Pirmiausia, labai aiškiai suformuluotos mokytojo kūrybinės nuostatos. Antra, kompozicinių principų sistemiškumo: ne atskirų elementų, požiūrių ar skonių, o visos sistemos. Trečia, pedagogikos tęstinumo.
Savo tyrimuose mokslininkė taiko ir naują XXI a. kultūros tekstų interpretavimo požiūrį: modernybę ji traktuoja kaip skirtingų modernizmų įvairiose pasaulio dalyse visumą.
Prof. G. Daunoravičienė atkreipia dėmesį, kad, palyginti su kaimynais latviais ir estais, Lietuvoje pedagoginių kompozitorių mokyklų kūrimosi procesas šiek tiek vėlavo.
„Estijoje ir Latvijoje pirmosios pedagoginės kompozitorių mokyklos atsirado 1919 m., o Lietuvoje – tik 1923 m. Latviai ir estai daugiausia žinių sėmėsi iš Maskvos ir Sankt Peterburgo konservatorių, o lietuviai – iš Leipcigo ir kitų vakarietiškų mokyklų. Taigi, nors mūsų mokykla įsikūrė vėliau, ji iškart buvo moderni“, – teigia mokslininkė.
Ji pasakoja, kad muzikos kompozicijos mokymą Lietuvoje pradėjo Klaipėdos konservatorijos dėstytojas Stasys Šimkus. Vis dėlto pirmą, didžiausią ir iki šiol gyvuojančią kompozitorių mokyklą Kauno konservatorijoje 1933 m. įsteigė Juozas Gruodis. Kompozitorių mokyklos sukūrė itin plačią ir gyvybingą įvairių muzikos meno rūšių – nuo akademinės iki skaitmeninės – sistemą Lietuvoje.
„Kompozitorių mokyklos sėkmingai veikia ir dabar. Labiausiai norėtųsi išskirti besiburiančią vadinamąją skaitmenistų bendruomenę. Tiesa, kol kas negalime pasakyti, ar jie tikrai taps atskira kryptimi ir kiek ji bus svarbi. – tam reikia tolesnės laiko perspektyvos“, – teigia prof. G. Daunoravičienė.
Prof. Gražina Daunoravičienė buvo nominuota Lietuvos mokslo premijai už monografiją „Lietuvių muzikos modernistinės tapatybės žvalgymas“, kurią konkursui pateikė Lietuvos muzikos ir teatro akademija.
