Na, pavyzdžiui, vieną standartinį pakelį lai surūko per keturias valandas. Bus blogai, labai blogai. Po tokio pratimo =mogui išsivystys pitoniška uoslė, gebės užuosti cigaretės dūmus per vieną kilometrą, o užuodęs bėgs kaip Venskienė į Čikagą. Aišku, turbūt pažįstate daugiau žmonių, kurie negavo tokios veiksmingos ir sveikatą tausojančios užduoties.
Šiandien atrodo, kad mūsų dabartinė valdžia, žiniasklaida su didele jėga bando paversti Vasario 16-ąją pigia spalvotų kreidučių švente. Nuolatinis triūbijimas apie meilę Lietuvai sklindantis iš politikų, žurnalistų, publicistų ir įvairaus plauko visuomenės veikėjų sklinda be sustojimo, tarsi girtuoklio pažadai „nuo pirmadienio nė lašo...“, po to sklandžiai pereinantis į pasižadėjimą „nuo rytojaus net nežiūrėsiu į tą pusę...“ Daug tokių lengvo pažado žmonių jūs pažįstate, o kai kurie ir patys tokie esate, taip kad taisykitės, antraip būsite negatyviai lyginami su politikais.
Paskutinis lašas, pertraukęs kantrybės stygas, buvo viešoje vietoje išgirstas vienos televizijos (ta, kuri pakeitė savo tris spalvas į valstybinės vėliavos spalvas) vasario 16 d. laidų anonsas. Energingas ir labai netikras televizijos anonsų pranešėjas dirbtinai žvaliu balsu dar ir skambant idiotiškai muzikai fone, ragino pasitikti Nepriklausomybės šimtmetį su jo atstovaujama televizija. Vaje vaje, koks nuoširdus ir geras palinkėjimas, apsiverkti tiesiog norisi – sėdėti nuo pačio ryto ant sofos, o pavargus sėdėti – prigulti ir visą dieną spoksoti į spalvotos televizijos ekraną, žiūrint jau kokį šeštą – dešimtą kartą rodytus filmus. Ypatingai turiningas Valstybės nepriklausomybės dienos praleidimas. Vienintelė vadinamos šventinės programos sąsaja su Lietuvos nepriklausomybės diena – vakare rodomas prigesusios estrados žvaigždės koncertas.
Na, ir ta sąsaja labai jau tokia netiesioginė – estrados žvaigždė lietuvis ir panašu, kad dainuos dainas lietuviškai, o šventė kaip ir kaip irgi lietuviška, 100 metų jubiliejus.
Jei rodytų Kirkorovo koncertą, matyt, jau tada būtų skandalas. Mūsų lietuviškos televizijos vis dar gyvena spalvotos televizijos atsiradimo epochoje, kuomet kinui buvo pranašaujama greita ir neskausminga mirtis. Daugeliui televizijos darbuotojų atrodo, kad žiūrovai vis dar žiūri į kuprotų televizorių 52 cm įstrižainės kineskopus. Mintys apie pertvarkas, veiklos modelio pakeitimą, orientaciją į žiūrovus ir jų poreikius yra tokios pačios nepasiekiamos kaip žmonių apgyvendinimas kolonizuotame Saturne. Iš savo beviltiško sustingimo ir nesugebėjimo keistis, savo žiūrovus televizijos laiko idiotais. Pažiūrėkite jus tą anonsą ir įsitikinsite, kad būtent taip – televizija jūs įsivaizduoja kaip silpnaprotį bestuburį padarą. Jei tokios išvados nepadarysite, reiškia toks iš tikrųjų ir esate ir daugiau skaityti jums nereikia. Eikite geriau pažiūrėti savo mėgstamą TV programą.
Suprantama, kad taip elgiasi televizijos, su savo dinozaurišku mąstymu ir tokiais pat dinozauriškais riešuto dydžio smegenimis. Bet pažiūrėkite, mielieji, kas transliuojama kitoje viešoje erdvėje. Praėjusią savaitę vienas žinomas publicistas paskelbė sąrašą už ką neva turime būti dėkingi Lietuvai. Graudu žiūrėti, dėve, dėve. Liūdnas konstatavimas, kad įėjome į civilizuoto pasaulio vėžes ir sugebėjome iš jo neiškristi (jei ne gerbiamas profesorius Vytautas Landsbergis ir jo geležinė valia, tai tikrai nebūtume net įlipę į civilizuotą vagoną). Džiūgavimas tokiais rezultatais, pasiektais per daugiau kaip 25-erius metus atrodo gailiai. Jokios ambicijos, grandiozinių tikslų, minties ir fantazijos polėkio. Neiškritome iš važiuojančio traukinio ir turime tuo džiaugtis.
Na lygiai tas pats kaip tūlos supermamos džiaugiasi savo atžalomis, pavyzdžiui, kad jos Sigutis mokosi tokioje mokykloje, kad ohoho, ir ne tik mokosi, bet ir nuolat perkeliamas į aukštesnę klasę ir niekados nebuvo paliktas antriems metams, ir toks darbštus, kad visus dvejetus spėdavo išsitaisyti iki mokslo metų pabaigos. Taip ir galime džiaugtis, kad Lietuvoje geriau gyventi nei Ganoje ir Somalyje. Nikaragvoje irgi geriau gyventi nei Haityje. Ar Nikaragva nuo to geresnė ? Viskas ir priklauso nuo sau užkeltos kartelės, kai ji bus Ganos lygyje, tuomet ir galėsime džiaugtis, kad pas mus elektra netikėtai dingsta po 2 kartus per metus , o ne 2 kartus per dieną. Šveicaras tokio džiaugsmo niekados nesuprastų. Publicisto pateikiami aprašymai puikiai tinka visoms aplinkinėms buvusios kloakos TSRS ir kitoms soc. (shit) lagerio šalims – Latvija, Rumunija, Lenkija, Vengrija, na matyt tik Bulgarija gali būti blogiau. O kitos shit lagerio šalis yra gerokai pralenkusios Lietuvą – pvz. Čekija ir Estija.
Toks ambicijų ir aukštų idėju nebuvimas ir lemia menką valdžios supratimą apie investicijas ir jų reikšmę. Kuo džiaugiasi mūsų vyriausybės žmonės. Ogi, kad Lietuva yra patraukli vadinamiesiems paslaugų centrams. Reikia bent jau kruopelę savigarbos turėti, kad džiaugtumeis tokiais dalykais. Visi žino, kad paslaugų ir aptarnavimo centrai yra steigiami tam, kad būtų taupomi kaštai. Kaštai taupomi samdant pigią darbo jėgą. Didžiuojamės, kad esame LCC – low cost country (pigios darbo jėgos šalis). Kitais žodžiais tariant – esu ubagas ir tuo patenkintas.
Ar dažnas iš jūsų didžiuojasi, kad eina pirkti į „Humaną“, turbūt net vengiate viešai tai daryti. Ir per giminių susirinkimą niekas iškilmingai nepareiškia, kad va, šiandien labai gerai apsipirkau dėvėtų rūbų parduotuvėje, užteks pusei metų, o kas liks, tetai Aldonai į Veprius nuvešime.
Bet mūsų vyriausybė įžvelgia progą ir tokioje situacijoje pasigirti – Vilnius tampa naujaja Bangalore. Bangalore puikus aptarnavimo centrų perkėlimo centras Indijoje. New Bangalore,- skamba gražiai. Ir ne motais jiems, kad tai pati netvariausia investicija – keli kompai , baldai ir viskas . Viskas kitas nuomojama. Bet kokia kompanija tokią investiciją nusimesti gali per kelis mėnesius ir tuomet liekame su išvarytomis į gatvę Solveigomis, Rositomis ir jų draugais Lukais ir Mantais, kuriuos apgavo užsienietis , o tiek daug pradžioje žadėjo. Kaip lizingą reikės mokėti , paskolą gražinti? Juodos mintis stos , kai tik atsiras konkuruojantis regionas su naujos pigios jėgos pasiūla.
Kas gi lieka tokioje situacijoje, kai artėja šimtmetis , o idėjų ir ambicingų planų yra tiek, kiek viskio Verygos namų bare ir paskutinis grandiozinis darbas, kuris, deja, tuo pačiu buvo ir pirmas – nepriklausomos Lietuvos atkūrimas prieš 28-erius metus – 1990 03 11. Ogi, pasirodo, labai paprasta, viskas yra kreidučių lygmenyje: pasiraitokime rankoves , imkime kreidutes ir pieškime trispalves ant asfalto ir šaligatvių. Kreidučių praktika labai pasiteisino, ypač kovos su teroristais fronte. Jokia teroristo koja daugiau nėra užlipusi ant to šaligatvio gabaliuko, kuris buvo aprašytas ir nuspalvotas narsiųjų kovotojų - kreidutininkų. Tai dabar vyksta ir pas mus: užsakomos beviltiškos ir beprasmės, per viešuosius pirkimus pirktos socialinės reklamos su šimtmečio paminėjimais ir transliuojamos ištisai per televiziją, per visą žiniasklaidą rodomi politinių ir visuomenės veikėjų prisipažinimai apie tai, kaip jie myli Lietuvą. Ir vėlgi tai daroma su nuolatiniais pasikartojimais.
Ir kartos tol, kol pradės pykinti vien nuo žodžio „šimtmetis“.
O dar vos ne isteriški raginimai puoštis, rengtis, šviesti pastatus susuka smegenis taip, kad net patys didžiausi Vilnijos krašto dyzelino ir cigarečių kontrabandistai pradeda varžytis, kas iškels didesnę trispalvę ir taip pademonstruos didesnę meilę Lietuvai. Visai tai padaro Vasario 16-ąją kažkokia nuvalkiota ir banalia data, nei šiokia nei tokia. Visai nesmagu pasidaro, kai pamatai prezidentės raginimą varžytis šimtmečio šventime ir už tai gauti ne ką kitą, o valstybinę vėliavą. Po tokio energingo šimtmečio sutikimo geltonos, žalios ir raudonos spalvos derinys primins ne ką kitą, o žolės mėgėjus ir Bob Marley dainas. Iki pilno nusivažiavimo betrūks tik privalomai organizuotų švietimo įstaigų ir darbo kolektyvų dalyvavimo šventinėse eitynėse su prisipažinimais meile Lietuvai.
Manau, kad Lietuvos vėliavos kėlimas turi būti ne nuvalkiota masuotė, o aiški ir motyvuota privilegija. Iškelti Lietuvos vėliavą turi turėti teisę tik tie žmonės, kurie gali atsakyti teigiamai bent į 5 apačioje nurodytus teiginius:
1) aš visuomet aktyviai dalyvauju ir dalyvausiu rinkimuose;
2) aš niekados niekam neduosiu kyšių;
3) aš netoleruosiu ir nebūsiu abejingas durniams valdžioje;
4) aš visuomet ginsiu Lietuvą;
5) aš (mano verslas) tvarkingai moku visus mokesčius;
6) aš (mano verslas) neperku kontrabandinių ir šešėlinių prekių ir paslaugų (dyzelino , cigarečių alkoholio ir kt.);
7) aš (mano verslas) neturėsiu jokių ekonominių ryšių su Rusija ir jos sąjungininkėmis, o dabar turimus pilnai nutrauksiu per ateinančius dvejus metus;
8) aš (mano verslas) niekada nieko nepirksiu ir iš įmonių/bendrovių/koncernų turinčių verslo ryšių su Rusija ir jos sąjungininkėmis;
9) aš (mano verslas) niekada nieko nepirksiu ir iš įmonių/bendrovių/koncernų , kurie manipuliuoja ir vengia mokėti mokesčius;
10)aš (mano verslas) niekada nieko nepirksiu ir iš įmonių/bendrovių/koncernų, kurie dalyvauja korupciniuose ryšiuose.
Kuo daugiau ir kuo greičiau Lietuvos gyventojų pradės vadovautis šiomis paprastomis ir nesudėtingomis taisyklėmis, tuo sparčiau Lietuva turės galimybę tapti galinga valstybe, tokia, kad galės nepergyventi dėl numušto naikintuvo F-16, jei ką ne vieną naują įsigysime.
Paskaitykite mielieji teiginius kelis kartus, juose sudėta visa esmė ir nėra taip jau sudėtinga jų laikytis. O jei laikysimės, tada po 10 metų būsime Baltijos Šveicarija, pamatysite. Ir per 110 metų jubiliejų nereikės ieškoti kreidučių, gyvensime ir džiaugsimės kur kas prasmingesniais dalykais.
Tuo tarpu sveikinu visus su Nepriklausomybės šimtmečiu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.