Jau kuris laikas sostinėje kartu su savo kinų kuoduotuojų veislės šuneliu Baronu gyvenantis ir naują koncertinę programą čia ruošiantis estrados princas įsitikinęs, kad viskas dar priešaky ir geriausi metai jo dar laukia.
Tačiau ypatingą dieną sveikinimų iš įkalinimo įstaigoje esančios mamos jis nesitiki ir gimtadienį sutiks dainuodamas romantiškai vakarą leidžiančioms poroms. Tiek prieš keletą metų anapilin iškeliavęs tėvas, tiek ir mama jo gyvenime niekada nebuvo svarbūs žmonės. „Su biologiniais tėvais nebendrauju. Jų man reikėjo kai buvau mažas, o dabar mano šeima yra globėja Vida. Su ja iki šiol esame artimi ir pas ją su malonumu visada grįžtu švenčių dienomis ar turėdamas laisvo laiko“, – sako jis.
Apie vienatvę Radži taip pat žino ne iš nuogirdų. Vaikų namuose augęs atlikėjas sako, kad šis jo praeities šleifas neapleidžia iki šiol. „Ir žmogui, ir kūrybai reikia vienatvės. Gyvenime, net ir turėdami antrą pusę, esame vieni. Žinoma, gali su žmonėmis pasidalinti emocijomis, išgyvenimais, bet aš išsikraunu scenoje ir neturiu tiek psichologinių problemų, kad norėčiau kažkam išsilieti.
Mes, užaugę vaikų namuose, esame tikrai kitokie. Visada tokie vaikai skiriasi nuo kitų. Galbūt tas ir skiria, kad niekada nepatyrėme tikros tėvų meilės. Tokie vaikai ir auga kaip laukiniai. Ir pats pastebiu, kad, nepaisant nieko, puolu žmones, nejaučiu pasitikėjimo kitais ir neprisileidžiu. Šios savybės manyje išlikusios iki šiol ir tai net ne charakterio bruožai. Žinoma, susitinkame su draugais. Galime ir pasikalbėti, bet nesu iš tų žmonių, kurie mėgsta išsilieti. Manau, kad nereikia sėdėti ir galvoti, kaip yra sunku ir laikyti visų emocijų savyje“.
Karšto būdo romas žino, kad nors emocijas ir sunku laikyti savyje, neretai kelyje iškylančias dvejones dėl kūrybos ir gyvenimo kelio reikia tiesiog išgyventi ir pralaukti. „Būna, kad dvejoju ir galvoju, kam man visa tai, bet kurį laiką nekoncertavęs pradedu pasiilgti savo darbo. Toks tarsi užburtas ratas, o dvejonės yra natūralios. Štai ir dabar su Gintaru Zdebskiu ruošiame naują programą ir projektą, kurį visi pamatys jau netrukus. Supratau, kad negaliu stovėti vienoje vietoje ir dainuoti tuose pačiuose kultūros namuose. Visada tų pačių dainų neatliksiu, o muzika reikalauja nuolatinio įdirbio“, – mano R. Aleksandrovičius.
Pasiteiravus, kokie konfliktai išskyrė jį ir jo scenos partnerę Agnę Petravičienę, su kuria kartu pradėjo dainuoti dar prieš kiek daugiau nei dešimtmetį vykusiame muzikiniame šou „Kelias į žvaigždes 2“, žinomas vyras tik numojo ranka: „Tai pasimetęs žmogus ir tiek. Ant mano kupros nori daug dainininkų išeiti, bet kiekvienas turi rasti savo kelią. Negaliu tempti jos kaip triušio už ausų.
Pykau ne dėl dainininko, o dėl dainos, kurią anksčiau atlikdavome kartu. Buvo naudojamas ir vis minimas mano vardas. Kam visur minėti, kad nedainuos su manimi? Nemanau, kad toks elgesys yra profesionalus. Niekada nekalbėjau apie ją viešai, o ji vis mini“.
Tiesa, su A. Petravičiene Radži kurį laiką buvo ir poruojamas, nors pats iš tokių kalbų tik juokiasi. Antros pusės jis taip pat neturi ir svarsto, kad tam galbūt dar neatėjo laikas, nors jau žino, kad žmogus, kuris vieną dieną atsidurs šalia, turės suprasti, ką reiškia būti su dainininku ir susitaikyti su jam skiriamu dėmesiu.
„Aš esu romas, todėl nereikia ieškoti, o moteris būtinai atsiras. Jei norėčiau, ji jau būtų šalia, bet šiandien tenkinuosi didele draugija. Kas man uždraus? Viską darau atsargiai, protingai ir renkuosi“, – šypteli pašnekovas.
Kita artima jo aplinkos moteris – bene didžiausia ir ištikimiausia jo gerbėja Raisa Šarkienė. Į skandalingas istorijas neretai įsivelianti moteris iki šiol yra gera jo bičiulė. Neslėpdamas šypsenos Radži sako, kad nors ši moteris ir nevengia išsišokti, jam nieko blogo nėra padariusi. Atvirkščiai – kalba be užuolankų ir visada yra jo pusėje.
„Aš puikiai pažįstu savo gerbėjus ir žinau kam dainuoju. Visada norėjau išpopuliarėti tik Lietuvoje. Tai ir pasiekiau. Nesu tiek talentingas, kad planuočiau kraustytis dainuoti į užsienį. Dainavau ne kartą ir svetur, bet lietuvių bendruomenėms. Jei kada ir išeisiu iš scenos, tai tik su visam. Lietuviška estrada, jei atvirai, užsienyje yra seniena.
Mane labiausiai ir piktina tai, kad baigiame pamiršti lietuvių kalbą, o pusė atlikėjų šiandien dainuoja angliškai. Nors ir esame pasaulietiška šalis, nereikia pamiršti savo kalbos. Turbūt tai ir yra ta priežastis, kodėl įvairius muzikinius šou laimėję jauni atlikėjai taip ir lieka užmarštyje. Jie nori dainuoti užsienyje, kur yra niekam nereikalingi, o apie mūsų klausytojus negalvoja“.
Radži sako, kad nepaisant viso nueito kelio, yra laimingas, kad gali gyventi iš muzikos ir turi ištikimą ratą klausytojų, o gimtadienio proga sau linki nesustoti ir nenuleisti rankų.
