„Swedbank“ vyresniosios ekonomistės Lauros Galdikienės teigimu, per pastaruosius 10 metų darbingo amžiaus gyventojų skaičius sumažėjo maždaug 15 proc., tačiau iki 2017-ųjų netekimus amortizavo į darbo rinką įsiliejantys anksčiau darbo neieškoję gyventojai.
„Panašu, kad šis resursas jau išnaudotas, tad pernai ėmė mažėti darbo jėga bei užimtųjų skaičius. Svarbu pažymėti, kad užimtumo mažėjimui įtakos turėjo ne darbo vietų trūkumas, o tai, kad vis labiau trūko darbuotojų šioms darbo vietoms užimti“, – komentare žiniasklaidai tvirtino L. Galdikienė.
Pasak jos, apie šį trūkumą byloja didėjantis laisvų darbo vietų lygis bei auganti įmonių, kurios įvardija darbuotojų trūkumą, kaip vieną svarbiausių plėtrą ribojančių veiksnių, dalis.
„Darbuotojų trūkumas netrukus gali imti riboti šalies eksporto augimą bei galimybes pritraukti užsienio investicijų ir naujų aukštą pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų“, – sakė „Swedbank“ ekonomistė.
SEB banko vyriausiojo analitiko Tado Povilausko teigimu, laisvų darbo vietų skaičius Lietuvoje sausį buvo didžiausias nuo 2008 metų., o darbo jėgos poreikis Lietuvoje neturėtų mažėti.
„Jeigu ekonominė padėtis eksporto rinkose liks palanki, daugiau Lietuvos įmonių sieks didinti, o ne mažinti darbuotojų skaičių. Nemažai apdirbamosios pramonės įmonių turi ambicingų planų augti, be to, pastaruoju metu į šalį pritraukta nemažai naujų investuotojų, dirbančių ne tik paslaugų, bet ir gamybos sektoriuose“, - komentare žiniasklaidai tvirtino T. Povilauskas.
Anot L. Galdikienės, įtampą darbo rinkoje galėtų šiek tiek sumažinti struktūrinio nedarbo problemos sprendimas, nes Lietuvoje net 100 tūkst. gyventojų vis dar negali rasti darbo.
„Tikėtina, kad didelė dalis šių bedarbių neturi reikalingų įgūdžių arba gyvena nuo pagrindinių ekonominių šalies centrų nutolusiose vietovėse. Šios problemos sprendimui būtinas efektyvus bedarbių perkvalifikavimas bei didesnė vidinė šalies gyventojų migracija“, – aiškino L. Galdikienė.
Tuo metu T. Povilauskas pabrėžė, kad darbo rinkoje struktūriniai pokyčiai nevyksta greitai, perkvalifikuoti žmones ar juos paskatinti būti ambicingesniems ir per anksti neišeiti iš darbo rinkos yra sudėtinga.
„Visų pirma, reikėtų padidinti viešųjų paslaugų teikimo efektyvumą ir sumažinti darbuotojų skaičių valstybės sektoriuje. Daugiau dėmesio ir paskatų skirti gyventojų naujiems ir darbo rinkoje reikalingiems įgūdžiams kelti bei aktyviau dirbti su darbingumo netekusiais asmenimis norint juos įtraukti į darbo rinką. Valdžia ir verslas taip pat turėtų labiau bendradarbiauti didinant ekonominį aktyvumą didžiausio nedarbo regionuose. Aktyviau bendrauti turėtume ir su emigravusiais tautiečiais siekdami juos prisivilioti atgal“, – teigė SEB banko ekonomistas.
Pasak L. Gadikienės, verslas vis aktyviau žvalgosi darbuotojų ir už Lietuvos ribų, tačiau dėl sudėtingų ir ilgai trunkančių užsieniečių įdarbinimo procedūrų nemažai šalies įmonių ryžtasi įdarbinti komandiruojamus trečiųjų šalių piliečius su lenkiškomis vizomis, kadangi Lenkijoje jų gavimas užtrunka gerokai trumpiau nei Lietuvoje.
„Dar kiti ryžtasi įdarbinti iš trečiųjų šalių atvykstančius piliečius nelegaliai. (....) Apmaudu, kad dėl perteklinių biurokratinių reikalavimų užsieniečių įdarbinimui valstybė praranda potencialias mokestines pajamas. Be to, sudėtingos užsieniečių įdarbinimo procedūros diskriminuoja mažesnes įmones ir iškraipo konkurenciją – dėl resursų ir žinių trūkumo mažesnės įmonės ne visada gali pasinaudoti galimybe įdarbinti užsieniečius“, – tvirtino L. Galdikienė.
Statistikos departamento duomenimis, nedarbo lygis Lietuvoje 2017 metais buvo 7,1 proc. – 0,8 punkto mažesnis nei 2016 metais. Ketvirtąjį ketvirtį Lietuvoje dirbo 1,352 mln. gyventojų – jų per ketvirtį sumažėjo 6,5 tūkst.