O sėkmė buvo tokia didelė, jog vos po pirmosios knygos išleidimo, visos didžiausios Holivudo studijos pradėjo žiaurią kovą dėl teisių į ekranizacijas. Pasisekė trečiajai pagal dydį studijai „Universal Pictures“, kuri 2015 metais pristatė labai finansiškai sėkmingą pirmąją trilogijos dalį. Po dvejų metų pasirodė antroji, šalčiau žiūrovų priimta dalis, ir dabar, praėjus metams, kino ekranus šturmuoja trečiasis ir, kaip žada studija, paskutinis šios serijos filmas.
Apie ką mes čia...
Kristianas ir Anastasija ruošiasi ilgai lauktoms vestuvėms. Tačiau tamsi vyro praeitis niekaip negali palikti jų ramybėje, tai išties baugina atveriant naują gyvenimo lapą. Žinoma, jų meilė ir atsidavimas vienas kitam gali nugalėti bet kokias negandas. Tik ar tai gali tęstis amžinai? Kristianui ir Anastasijai teks pereiti dar labai daug sunkių išbandymų, kol jie visapusiškai galės džiaugtis vienas kitu.
Kūrinio turinys
Prisipažinsiu, esu skaitęs pirmąją knygą, nes man buvo labai smalsu, kas gi jau ten tokio joje yra, dėl ko dauguma moterų ją skaitant patiria orgazmą. Aš nejuokauju. Buvo galima skaityti nemažai istorijų internete apie tai, kaip moterys, skaitydamos šį „meno kūrinį“ jautė malonumą ir netgi tapo aistringesnės savo vyrams. Ir, ką galiu pasakyti. Knyga skaitėsi nuobodžiai, joje nebuvo jokio cinkelio, o tik nesveikas rašytojos E. L. James fantazijos vaisius per pornografinę prizmę. Deja, įstengiau įveikti tik pirmąją dalį. Tačiau, knygos yra knygos.
2015 metais, Šv. Valentino dienos proga laukiau pirmojo filmo. O laukiau dėl to, jog labai tikėjau studija „Universal Pictures“, kuri įsigijo teises į ekranizacijas. Maniau, jog pirmasis filmas bus tik paremtas knyga, bet daug kas bus pakeista dėl kokybiško turinio ir įdomesnių siužetinių vingių. Bet klydau. Pasirodo, jog knygos rašytoja neleido to padaryti studijai. Be to ji kontroliavo visą filmavimo procesą, kas įsiūtino pirmosios dalies režisierę Sam Taylor-Johnson. Pasibaigus filmavimui, kino kūrėja atsisakė toliau turėti reikalus su šia frančize ir tuo labiau su despote rašytoja.
Ir nors pirmasis filmas buvo visiškai niekam tikęs, jis visame pasaulyje užsidirbo 571 milijoną dolerių. Žinant, kad juostos biudžetas be reklamos išlaidų siekė vos 40 milijonų, tai buvo išties didelis laimėjimas. Tačiau, netgi sulaukus tokios finansinės sėkmės, dėl rašytojos užgaidų teko padaryti neženklią pertrauką. Ir, manau, ši pertrauka padarė savo.
Pirmiausia, dėl režisieriaus, kuris pakeitė pirmosios dalies kūrėją. Manau, kad moteris labiau jautė visą šią istoriją ir būtent per moteriškąją prizmę jai pasisekė bent kažkiek sudominti žiūrovą peržiūros metu. Deja, antrame filme to padaryti nepavyko. Režisierius Jamesas Foley‘is ne tik kad nepaisė romantiškos ir šiek tiek komiškos pasakojimo manieros, jis pabandė visur kur tik įmanoma įdėti neskaniai atrodančiais sekso scenas. Dėl to filmo buvo neįmanoma žiūrėti.
Antra, vėlavimas sumažino žiūrovų susidomėjimą, kas buvo akivaizdžiai matoma iš juostos uždarbio. Filmas, kuris be reklamos išlaidų kainavo 55 milijonus dolerių, užsidirbo 381 milijoną dolerių. Aš suprantu, kad būna visko, bet tai nereiškia, kad filmas turi prarasti beveik 200 milijonus dolerių. Kaip tik tęsiniai dažniausiai uždirba daugiau. Iš kitos pusės, džiaugiausi, nes antra dalis buvo tokia bloga, jog palyginus su pirmuoju filmu, pastarasis atrodė gana gerai. Netgi neskani ir vulgari parodija „Penkiasdešimt juodų atspalvių“ buvo geresnis filmas nei 2017 metais pasirodęs tęsinys.
Po itin prasto tęsinio tikėjausi, kad ir trečiasis filmas bus panašaus lygio. Bet, pamačius pirmąjį anonsą, netgi nustebau. Čia, mano didžiulei nuostabai, turėtų būti jau ne kažkokia melodrama ar erotinio pobūdžio filmiūkštis, o visas trileris. Tas ir paskatino laukti finalo, nors ir kaip apgailėtinai tai skamba.
Daug šnekėti apie trečiąjį filmą aš tikrai nenoriu, nes dar „išspoilinsiu“ ką nors, o tada pagavusios gatvėje piktos moterys uždaužys mane raugintais agurkais. Jeigu suprantate, apie ką aš.
Taigi, filmas yra lygiai toks pats košmariškai padarytas kaip ir ankstesnė dalis. Tai nuobodus, visiškai neįdomus ir tuo labiau neįtraukiantis į rodomą istoriją pasakojimas, kuriame žavi tik vienas aspektas – prabanga ir turtingų žmonių gyvenimo momentai. Nenuostabu, kodėl moterys ir mergaitės skaitydamos E. L. James parašytas knygas svajoja apie tokius vyrus kaip ponas Grėjus. Netgi aš norėčiau tokio vyro, nors ir esu heteroseksualus. Kas gi nenorėtų gyvenimo, kuriame tau viskas padėta ant lėkštutės, o visas gyvenimas virsta pramoga dėl to, jog kažkoks asilas dėl tavęs stengiasi, o tu visiškai nieko jam neduodi. Būtent tai ir yra peršama šio trečiojo filmo metu.
Be to, herojai, kurie trečią kartą atrodo taip, lyg jie būtų vienas kito nekenčiantys brolis ir sesuo, vėl nesugeba atsiskleisti. Žinant, kad Kristianas turi daug psichologinių problemų, o jo praeitis jį persekioja, kino kūrėjai net iš to nesugebėjo padaryti kažko įdomaus. Jie tik parodė kelis žmones, kurie turėjo įtakos šio personažo charakterio formavimuisi. Tačiau kokiu būdu jie tą padarė... Sėdėjau kino salėje ir man buvo sunku patikėti, jog dabar, XXI amžiuje, Holivudo kine, įmanomi tokie siužetiniai posūkiai. Gi ne muilo opera rodo, o normalų, 55 milijonus dolerių kainavusį filmą.
Kristianas kaip buvo medinis, taip ir liko. Tačiau, jis šioje kovoje buvo ne vienas. Dar prasčiau atrodė jo „mylimoji“ Anastasija, kuri taip erzino savo buvimu ekrane, jog norėjosi, kad ją rimtai kuo greičiau pašalintų. Būtų išties netikėtas ir netgi sakyčiau, nuostabus siužetinis posūkis, kuris priduotų peržiūrai bent kokio nors žavesio. Tokio tuščio ir prasto personažo nemačiau nuo „Saulėlydžio“ laikų.
Apie kitus herojus net nereikia pasakoti. Visi jie tiesiog juokino savo rimtumu ir noru atrodyti kietais. O pagrindinis blogietis Džekas atrodė taip juokingai, kad buvo baisu ir nemalonu stebėti tokį pasirodymą. Nei normalaus jo veiksmų motyvo, nei kažkokio gilesnio požiūrio į šį visai pakenčiamą personažą nebuvo. O tikrai buvo galima padaryti pakankamai įdomiai atrodantį trilerį, kuriame Džekas leistų patirti bent jau kažkiek įtampos peržiūros metu. Nes anonsai tą ir prognozavo.
Aš jau nekalbu apie ankstesnės dalies klausimus, į kuriuos visiškai neatsako šio filmo kūrėjai. Kai kurie veikėjai tiesiog dingo, lyg jų net nebuvo. Argi taip galima? Ypatingai dėl to, jog jie tapo gana esminiais pagrindinių personažų gyvenimo dalyviais.
Nuobodžiai vystoma siužetinė linija visgi turėjo savų pliusų. Taip, pliusas čia yra. Ir juo tapo sumažintas sekso scenų kiekis. Galima sakyti, šis sprendimas išties buvo labai geras. Matyt kūrėjai suprato, jog konkuruoti su „Brazzers“ jiems neišeina, todėl bent jau savęs nekompromituos. O jeigu atvirai, po to, kai 2016 metais pamačiau nuostabų režisieriaus Park Chan-Wooko filmą „Tarnaitė“ ir itin aistringas bei erotiškai atrodančias sekso scenas, dar kartą suvokiau, ko išties trūko šioje filmų serijoje – natūralumo ir aistros. Be šių sudedamųjų dalių nepavyks joks filmas apie meilę ir visokiausius aistringus žaidimus.
Daugiau pasakyti neturiu ką, nes tai nėra tas filmas, apie kuri norisi kažką išvis sakyti. Tai blogas tiek savo dramaturgija, tiek iki galo neišpildytais scenų pastatymais ir skurdus pagrindinės istorijos vystymu projektas, kuris gali patikti tik labai žemą kartelę filmams turintiems žmonėms.
Techninė juostos pusė
Iš techninės pusės filmas žiūrisi pakankamai neblogai. Ačiū, bent dėl to, jog čia studija neleido E. L. James prikišti savo nagų, nes kitaip žiūrėtume filmą, kurio kokybė būtų panaši į naujausius studijos „Global Asylium“ filmus.
Man patiko garso takelis, kuriame buvo surinkta tikrai nemažai gerų ir smagiai skambančių dainų. Iš labiausiai įsiminusių paminėčiau Liamo Payne‘o ir Ritos Oros dainą „For You“, Ellie Goulding hitą „Love Me Like You Do“, Jessie J atliekama dainą „I Got You“ ir Julia Michaels labai lyrinį kūrinį „Heaven“.
Kameros darbas irgi neblogas. Gerai žiūrėjosi scenos atvirame lauke, o ir panoraminiai vaizdai atrodė išties kerinčiai. Tas kažkiek nukreipė mintis nuo apgailėtino scenarijaus ir kitų niekam tikusių šio filmo aspektų.
Garso montažas irgi nėra blogas, dėl jo nėra priekaištų, tačiau vaizdo montažas... Na, tai buvo klaikiau nei klaiku. Atrodė, kad režisierius ir jo komanda kūrė muzikinį klipą, o ne sėdėjo ir lipdė pilnametražį filmą. Ir sakau taip, nes man tiesiog yra visiškai neprofesionalu, kai dar nesibaigiant vienai scenai, jau einama prie kitos. Tada susidaro chaosas, per kurį yra sunku išsėdėti beveik dvi rodymo valandas. Žinoma, kai kurios scenos nereikalingai ištęstos, o tai irgi paskatina dažną žiūrėjimą į laikrodį. Matyt, bus kaip ir su ankstesnėmis dalimis, ir pilną variantą žiūrovai galės išvysti įsigiję licencinį DVD ar Blu-Ray, kuriuose bus praplėsta ir maždaug 20 minučių ilgesnė versija.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai..... Čia manau pats Stanley‘is Kubrickas ar netgi Konstantinas Stanislavskis būtų bejėgis, nes tokių niekam tikusių aktorių, kurie šiame filme atliko pagrindines roles, dar reikia gerai paieškoti.
Dakota Johnson ir vėl vaidino medį. Ir bežiūrint filmą, man pasirodė, jog ji metė rimtą iššūkį Kristen Stewart dėl genialiausios medinės vaidybos kino istorijoje. Aktorė visiškai nesistengė parodyti bent kokią nors emociją, aistrą ar dar kažką, kas leistų patikėti jos veikėja.
Kristianą suvaidinęs Jamie‘is Dornanas išliko tokiu pat akmeniu, kaip ir anksčiau. Net Johnas Cena sugeba išspausti daugiau emocijų nei jis. O tai tikrai daug ką pasako apie žmogų, kuriam atiteko gana svarbus vaidmuo itin svarbiame Holivudo projekte.
Abu šie aktoriai ne tik kad nevaidino, bet jiems akivaizdžiai buvo ant tiek nusispjauti, jog iš akių buvo galima matyti, kad jie nenoriai filmuojasi šioje dalyje. Anksčiau irgi tą buvo galima pamatyti, bet ne tap labai kaip čia.
Antraplanių personažų atlikėjai taip pat nežibėjo. Apie juos nepasakosiu, tik paminėsiu, kas tokie bandė mus džiuginti savo klaikiais pasirodymais.
Juostoje pasirodė Marcia Gay Harden, Arielle Kebbel, Rita Ora, Luke‘as Grimesas, Eloise Mumford, Eicas Johnsonas, Brucas Altmanas ir kt. Ir visi aktoriai buvo geriau už pagrindinę porelę, bet visumoje, pasirodė pakankamai neįtikinamai ir neįdomiai. Bet čia jau režisieriaus ir scenaristų kaltė, o ne aktorių, kurie bent jau akivaizdžiai nerodė, kad jiems neįdomu čia būti.
Verdiktas
„Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių“ – prastas itin prastos trilogijos finalas, kuris džiugina vien dėl to, jog pagaliau atėjo ilgai laukta šios neskoningos ir visiškai neįdomios istorijos pabaiga.
Filmas nesiskiria nuo ankstesnių dalių ir turi savyje visa tai, kuo galėjome mėgautis anksčiau bežiūrint E. L. James knygų ekranizacijas – klaikią pagrindinių aktorių vaidybą, neįdomius ir visiškai jokių jausmų nesukeliančius personažus, nuobodžiai ir neįtikinamai atrodančias sekso scenas, primityviai vystomą istoriją ir turtingo gyvenimo užkulisius per nepatyrusios ir mėgstančios ne itin seksualiai į savo lūpas įkasti merginos prizmę.
