Aš tikiu, kad įspūdingiausiems gyvenimo nuotykiams visiškai nereikia ištaigingiausių viešbučių, „Michelino“ žvaigždelėmis nusagstytų restoranų ar apsipirkti žaižaruojančių „Tiffany“ deimantų rojuje. Gerai, gerai, nevaidinsiu – visa tai yra beprotiškai malonu, bet, sutikite, nėra būtina.
Kiekviena kelionė, net ir pati trumpiausia, net jei ji bus ir į jūsų kaimyninį kiemą – ji gali atnešti neišdildomų įspūdžių, kuriuos, kaip didžiausią vertybę, saugosite visą likusį gyvenimą. Taip, suprantu, kad tie „įspūdžiai visam gyvenimui“ gal ir skamba banaliai ir nutąsytai, bet esu įsitikinęs, kad kartais net ir paprasčiausias ant vietinio fontano krašto suvalgytas sumuštinis gali įsirėžti atmintyje taip, kad net ir po keliasdešimties metų prisiminsite jo skonį, jausmą ir žmones, su kuriais tada prie to fontano sėdėjote. Pripažinkite – dabar nejučiomis pritardami linksite galvas, tiesa?
„Klausyk, parašyk apie 10 kelionių, pakeitusių tavo gyvenimą“, – kartą pasakė Agnė Jagelavičiūtė. Nu, visai nuprotėjo merga, pagalvojau – nei aš patyriau kažkokių nušvitimų, nei atradau kokių naujų tikėjimų, gyvybių negelbėjau, manosios gelbėti niekam taip pat neteko. Bet ar tikrai įspūdingiausios gyvenimo kelionės turi būti pažymėtos kažkokiais žygdarbiais ar stebuklais?
Man kelionės yra atrasti maži stebuklai, kurie kaskart mane keičia, ir iš kiekvienos kelionės grįžtu vis turtingesnis. Na, bent jau asmeninė naujų potyrių sąskaita papilnėja tikrai. Kaip sakoma, gyveni tol, kol turi pirmų kartų.
Kai pirmą kartą lankiausi Niujorke, supratau, koks mažas esu. Mažas net ir fiziškai, nes tame mieste dideliam jaustis tikrai sunkoka, o ką jau kalbėti apie statusą, pasiekimus ar turtus. Tiesa, Niujorke supratau ir dar vieną dalyką – gyvenimas tarytum kine tikrai egzistuoja. Sakau taip todėl, kad, ko gero, tai vienas labiausiai filmuotų miestų planetoje, ir net kai protas sako „Vaitulioni, tu čia esi pirmą kartą gyvenime“, eidamas gatve vis tiek jautiesi, lyg čia jau būtum buvęs ne kartą. Jausmas kaip filme? Tikrai taip. Ir, beje, tas jausmas neapleidžia, kad ir kiek kartų ten lankausi – vaikštau po filmavimo aikštelę, nors tu ką.
Kartą užsukęs į vieną šeimos valdomą mažiuką restoranėlį Tailande, nuostabiame Railay paplūdimyje, negalėjau atsižiūrėti į darniai ir meiliai kartu plušančius tėvus su dviem vaikais – mama ir tėtis darbavosi prie puodų, o vaikai vikriai aptarnavo staliukus. Skanu iki nuprotėjimo! Taip skanu, kad valgyti į tą vietą ėjau net kelias dienas iš eilės.
„Ar dažnai keliaujate?“ – vieną vakarą manęs paklausė be galo simpatiška restorano šeimininkė, kuri tąkart sukosi tarp klientų. „Dažniausiai – kartą per mėnesį“, – atsakau. Iš moters veido trumpam dingo šypsena. „Aš buvau tik Krabio miestelyje“, – atsako ir nueina. Ir vat tada susimąsčiau, koks nuostabus yra mano gyvenimas ir kiek daug aš turiu. Moters minėtas Krabis yra nedidelis miestelis maždaug už 20 minučių kelio valtimi nuo jos restorano. Ir tai yra toliausia žmogaus gyvenimo kelionė. Liūdna, nes suprantu, kad, veikiausiai, toliau ji niekada ir nenukeliaus, nepamatys ir nesužinos.
Tiesa, mano pažintis su Azija prasidėjo Indijoje. Patikėkite, jokių nušvitimų aš ten nepatyriau, čakros neatsivėrė, dvasinių turtų neatradau. Atradau tik didžiausią atskirtį, kokią tik teko matyti. Kai už spindinčio prabangaus viešbučio tvoros, kurią saugo automatais ginkluoti apsaugos vyrai, iš neaiškių daiktų susiregztoje pašiūrėje gyvena keliolikos dažniausiai alkanų žmonių šeima, kurios mėnesio pajamos yra mažesnės nei daugelis jūsų sumokate už vakarienę. Tiesa, šioje šalyje mačiau pikčiausius vaikus žemėje – iš mūsų jie bandė vogti viską ir visais būdais: puldami gaujomis, kišdami rankas į kišenes ir net grasindami skutimosi peiliukais.
Išgyvenimo žaidimas – arba tu, arba tave. Bet tokia ta „bado žaidynių“ realybė. Tiesa, iš Indijos parsivežiau labai gerą jausmą – mieli mano, mes tikrai labai gerai gyvename.
Tai, kad gyvename laisvoje ir nepriklausomoje šalyje, yra begalinis turtas. Tą tik dar kartą supratau, kai lankiausi Kipro sostinėje Nikosijoje. Tai yra vienintelė valstybės sostinė planetoje, padalinta į dvi dalis – vieną valdo Kipras, o kitą okupavusi Turkija. Ribą tarp šių dviejų miesto dalių skiria platus neutralus ruožas, kuris iš abiejų pusių saugomas Jungtinių Tautų kariškių.
„Mano namai anksčiau buvo kitoje pusėje, bet mūsų šeimą išvarė ir dabar ten gyvena turkai“, – su ašaromis akyse šeimos tragedija pasidalino mano bičiulė kiprietė Mary. Tą man pasakojo mums sėdint kavinėje, kurios vienas šonas apdengtas apkasų maišais ir atitvertas tvora su spygliuota viela. Ačiū už laisvę. Tik tiek.
Visą straipsnį, kuris buvo spausdintas rudens žurnalo numeryje, skaitykite IKONA.TV portale čia.
