Mokykloms kenkia politiniai žaidimai

VšĮ Mokyklų tobulinimo centro steigėjos Eglės Pranckūnienės akimis, didžiausias šiuolaikinės mokyklos problemas patogiausia įvardinti ir suprasti analizuojant jas trimis lygmenimis – nacionaliniu, savivaldos ir mokyklų lygiu. Išskirdama didžiausias problemas nacionaliniu lygiu, pašnekovė pirmiausia pamini neprofesionalų, trumparegišką, prieštaringą švietimo politikos formavimą.

Anot jos, švietimo sritis yra labai politizuota, priklausoma nuo besikeičiančių politikų. Nors ir yra ilgalaikė valstybinė švietimo strategija (2013-2022 m.), kiti dokumentai (pvz., Geros mokyklos koncepcija), jų nesilaikoma, nes kiekviena Vyriausybė stengiasi įgyvendinti savo idėjas, dažnai prieštaraujančias prieš tai buvusioms idėjoms. Dėl to švietimo bendruomenė įstumiama į šizofrenišką situaciją, kai vakar buvo reikalaujama vieno, o šiandien – jau visiškai kitko.

„Švietimas turėtų būti depolitizuotas ir jo politika turėtų remtis ilgalaikiais susitarimais, kurių visi laikosi. Suomijoje reformos įgyvendinamos kelis dešimtmečius turint ilgalaikę viziją ir kiekvienas mokytojas ar tėvas žino, kur eina jų švietimo sistema, ir visi kalba ta pačia kalba“, – įsitikinusi E. Pranckūnienė.

Savivaldos lygiu didžiausia problema ji vadina neaiškų, neapibrėžtą savivaldybės, kaip mokyklų steigėjos, vaidmenį. Anot pašnekovės, šiuo atžvilgiu taip pat esama labai daug politizavimo, sprendimus dėl mokyklų dažnai lemia ne ilgalaikė vizija, o politiniai interesai.
Eglė Pranckūnienė

„Savivaldybėse trūksta kompetencijos profesionaliai dirbti su mokykloms, teikti joms profesinę pagalbą, skatinti jų tobulėjimą. Švietimo skyriai aptarnauja politikus, o ne tarnauja mokykloms ir besimokantiesiems, dėl to didėja skirtumai tarp mokyklų, daug neleistinai prastos praktikos ir nepriimami sprendimai dėl jos tobulinimo, lygiai taip pat neįvertinamos itin geros praktikos, neskleidžiama patirtis“, – teigia Mokyklų tobulinimo centro steigėja.

Į problemą žvelgdama mokyklų lygmeniu, E. Pranckūnienė pabrėžia milžiniškus skirtumus tarp mokinių pasiekimų skirtingose Lietuvos mokyklose, kuriuos įrodo PISA ir kiti atlikti tyrimai. Jos teigimu, tai reiškia, kad pas mus vienu metu yra daug geros praktikos ir labai prastos praktikos, be to, labai skiriasi ir socialinis kontekstas. Lietuvos mokyklose skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas.

„Šiandien mokytojai sako, kad jų darbas darosi vis sudėtingesnis, kadangi didėja skirtumai tarp mokinių. Labai skiriasi mokinių šeimos, jų gyvenimo sąlygos, patirtys. Dabar labai sunku mokinius įsprausti į kokius nors statistinius vidurkius, nes įvairovė labai didžiulė. Iš patirties žinau, kad yra daug skaitančių ir knygas ryjančių vaikų, ir lygiai taip pat yra daug visiškai neskaitančių vaikų, panirusių į ekranus. Net vienoje šeimoje yra ir tokių, ir kitokių vaikų“, – pastebi E. Pranckūnienė.

Jos teigimu, dėl to mokytojai ir stengiasi siūlyti įvairesnius mokymosi šaltinius, nes ilgesni tekstai ne visiems yra lengvai prieinami, suprantami.

„Mums turbūt reikia nustoti panikuoti, kad šiandieniniai vaikai yra „skaitmeniniai čiabuviai“, o ne „imigrantai“, kokie esame mes, ir ieškoti kitokių ugdymo būdų bei šaltinių, kurie padėtų neskaitantiems vaikams po truputi prisijaukinti tekstą, knygą, bet tam mums reikės didžiulės kantrybės. Dabar pasaulyje plinta Universalaus dizaino ugdymo (universal design for learning) samprata, kurio pagrindinė mintis yra mokymosi šaltinių, būdų pasirinkimo galimybė, o tai padeda į ugdymą įtraukti visus mokinius“, – teigia pašnekovė.

Pasisako už mokyklų skaičiaus mažinimą

Tuo metu Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius įvardina esmines šalies mokyklų problemas: nesuvokiama reali padėtis švietime, nuolat keliami neadekvatūs reikalavimai ir bandomos įgyvendinti abejotinos reformos, taip pat fragmentiškos ir chaotiškos pertvarkos, kurios nesijungia į darnią visumą.

Anot jo, šios priežastys lemia visiškai nedžiuginančius rezultatus: prastą mokymo ir mokymosi kokybę, sistemingai žeminamus reikalavimus mokiniams, menkstančią mokytojų kvalifikaciją, tiksliųjų ir gamtos mokslų mokytojų trūkumą.

S. Jurkevičius įvardina ir daugiau nemalonių pasekmių – tai silpnas jaunosios pedagogų kartos paruošimas, ydinga mokytojų apmokėjimo tvarka, racionaliai nesutvarkytas mokyklų tinklas, prastos kokybės mokymo priemonės.

„Pirmiausia reikėtų aiškiai įvardyti tikrąją mokyklos paskirtį ir pradėti reikalauti pridedamo mokymo ir mokymosi. Būtina užtikrinti sistemingą esamų mokytojų dalykinę atestaciją ir naujosios kartos pedagogų kokybišką parengimą. Taip pat reikalinga parengti kokybiškas ugdymo programas ir mokymo priemones“, – problemų sprendimus vardina S. Jurkevičius.
Saulius Jurkevičius

Vilniaus licėjaus direktorius yra įsitikinęs, kad privalomai reikėtų mažinti mokyklų skaičių ir atsisakyti formalaus mokyklų struktūrinio skaidymo, o dirbantiems mokytojams užtikrinti prideramą darbo atlygį.

Anot jo, tęsti mokymąsi gimnazijose turi tik tam tikrą mokymosi lygį pasiekę mokiniai, o kiti privalėtų mokymąsi tęsti profesinėse mokyklose. Dar viena priemonė, kuri, S. Jurkevičiaus manymu, išspręstų anksčiau įvardintas problemas – privalomų penkių abitūros egzaminų įvedimas.

Tiesa, sakoma, kad mokiniai vis mažiau mokosi, vis mažiau skaito – kodėl tai vyksta? Kaip reikėtų sudominti šiuolaikinį mokinį?

„Pirmiausiai reikėtų peržiūrėti privalomos literatūros knygų sąrašą. Dažniausiai jis neatitinka mokinių amžiaus tarpsnio ir atgraso juos nuo literatūros. Taip pat reikėtų tobulinti visų socialinių ir humanitarinių mokslų vadovėlius, kuriuose šiandien skaitomo teksto yra palikta labai nedaug ir tai primena daugiau ištraukas iš enciklopedijos nei brandų temos išaiškinimą“, – aiškina S. Jurkevičius.

„Be to, reikėtų gebėti kurti įdomesnes užduotis, kurios skatintų mokinių kritišką ir analitinį mąstymą. Mažiau pamokose naudoti modernias technologijas, kurios daugiau išblaško dėmesį nei sutelkia rimtesniam mokymuisi“, – įsitikinęs jis.

Šiuolaikiniai mokiniai skaito mažiau knygų, bet žino daugiau

Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos direktorius Raimondas Dambrauskas mano, kad Lietuvos mokyklai trūksta strateginio mąstymo tęstinumo, dokumentų darnos. Jis pastebi, kad dokumentų kiekis po ministerijos bandymų jį sumažinti grįžo geometrine progresija, daug naujovių nederinama su švietimo bendruomene.

„Įstatymai priimami atgaline tvarka. Kiekvienas naujas ministras ar Seimas brėžia naujas gaires, kurios taip ir neįgyvendinamos. Pagrindinė mokyklos misija – mokyti mokinius atskirų dalykų, kad jie pasiektų įvairių kompetencijų. Egzaminai, patikrinimai, testai tampa mokyklos vizitine kortele. Dabar mokyklos atlieka labai daug socialinių funkcijų, kuriomis perkrauname dalyko programas“, – teigia R. Dambrauskas.

Programos, apie kurias kalba Juozo Balčikonio gimnazijos direktorius – smurto prevencijos, etninės kultūros, sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai, lygių galimybių, pilietiškumo, žmogaus saugos, alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevencijos, kvaišalų prevencijos, AIDS problemos, ugdymo karjerai ir bendrųjų kompetencijų programos.

„Manau, kad Lietuvoje trūksta dokumentų, programų poveikio tyrimų. Koks ŠMM priimtų sprendimų poveikis mokiniams, mokytojams, tėvams, vadovams. Pailginome mokslo metus dėl perkrautų programų ir atseit trumpiausių mokslo metų, bet nurodėme savivaldybėms numatyti 5 nepamokines dienas mokykloms. Reikia pripažinti padarytas klaidas, jas taisyti ir numatyti gaires ateičiai. Trūksta komunikacijos tarp žinybų“, – aiškina R. Dambrauskas.
Raimondas Dambrauskas

Jo manymu, reikia daugiau dialogų, o ne monologų sprendžiant švietimo problemas. Anot jo, jei mokytojas negali tobulėti, augti, būti Lietuvos patriotu, kai visi baigia išvažiuoti, jis niekada nebus laisvas, kūrybiškas, inovatyvus ir negalės to perteikti savo mokiniams.

„Manau, kad didesnę atsakomybę už galutinius mokinių rezultatus turi prisiimti ne tik mokykla, bet ir mokiniai, jų tėvai, visuomenė. O gal racionaliausia išeitis – atleisti visus mokyklų vadovus ir sistema pati išspręs visas problemas? Reikia grąžinti mokytojo profesijos prestižą, grąžinti vyrus į mokyklas, pakelti atlyginimus, sumažinti klases, daugiau bendrauti neformalioje aplinkoje. Pamokos turi vykti ne tik mokykloje, ugdymo turinio formavimo procese turi dalyvauti socialiniai partneriai“, – įsitikinęs R. Dambrauskas.

Lygindamas skirtingų kartų mokinius, Juozo Balčikonio gimnazijos direktorius teigia, kad dabartiniai mokiniai nei blogesni, nei geresni už prieš tai buvusius. Jie tiesiog yra kitokie ir juos reikia mokyti kitaip.

„Jie mokosi ne ausimis ar akimis, o veikdami ir naudodamiesi šiuolaikinėmis technologijomis, kurios kartais tampa ir nesimokymo priežastimi. Taigi reikia naujų mokymo metodų, naujų technologijų, naujų programų, kurios būtų įdomios mokiniams, leistų pasiruošti ne tik egzaminui, bet ir gyvenimui. Ir tai turi daryti ugdymo plėtotės centras, ITC, ŠVIC ir kiti centrai, aplipdyti apie Švietimo ir mokslo ministeriją. Visi kūrėjai turi dirbti mokyklose ir jausti gyvenimo pulsą, o ne kurti teorinius traktatus ir mokyti kitus“, – aiškina R. Dambrauskas.

Jis pastebi, kad šiuolaikiniai mokiniai gal ir skaito mažiau knygų, o jų žodynas gal ir skurdesnis, bet jie žino daugiau už mokytojus ir gyvenime pasieks daugiau.

„Manau, kad tai kartų problema. Jei mokiniai motyvuoti, mokykla turi pakankamai įvairių šiuolaikinių priemonių ir kritinę masę kūrybiškų šiuolaikinių mokytojų, tada, manau, jaunimą galima sudominti mokslo svarba ir nukreipti juos tinkama gyvenimo kryptimi“, – teigia pašnekovas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (225)