Apie ką mes čia...
Populiariausias šalies muzikinis duetas – Mantas ir Monika, sustabdo savo veiklą dėl pernelyg didelių Manto ambicijų tapti repo žvaigžde. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mantui tenka pereiti labai daug įvairiausių išbandymų, kurie galiausiai gali jį atvesti prie suskilusios geldos...
Kūrinio turinys
Prieš rašant apie šio Roberto Kuliūno režisūrinio debiuto pliusus ir minusus, noriu pasakyti, jog tik pamačius pirmus šios juostos anonsus ir perskaitęs aprašymą, patyriau deja vu jausmą. O viskas dėl to, jog šio filmo koncepcija buvo tiesiog identiška 2016 metų iš JAV atkeliavusiam filmui „Popžvaigždės istorija: niekada nesustok nepasiduoti“ (angl. Popstar: Never Stop Never Stopping“).
Tiesa, čia ne aš verčiau, tiesiog radau internete tokį lietuvišką filmo pavadinimo vertimą. Bet, bala nematė to vertimo, grįžtu prie esmės.
Taigi, amerikiečių filme irgi buvo parodoma mega grupė, kuri padarė nemažą įtaką muzikos industrijoje. Tačiau vėliau ji iširo ir pagrindinis grupės vokalistas pasiryžo pasidaryti solinę karjerą. Bet, pasirodžius jo asmeniniam albumui, viskas eina velniop. Kritikai jį peikia, gerbėjai jo nekenčia, o atlikėjo agentas siūlo jam bendriems pasirodymams pasikviesti kokį nors atlikėją. Na, ir taip toliau. Nenoriu čia išpasakoti šios puikios juostos siužetinės linijos, todėl sustosiu ties žinomais faktais iš anonsų ir visokiausių filmo pristatymų internetinėje erdvėje.
Todėl nenuostabu, jog pamačius filmo „Aš – žvaigždė“ anonsą, iškart prisiminiau mano minėtą filmą. Bet galvojau, gal tik taip atrodo, nes kol nepamatysi filmo, negali apie jį nieko šnekėti pasikliaudamas vien tik kūrėjų pateikta reklamine medžiaga.
Ir štai, išaušus premjeros dienai, nuėjau į raudonojo kilimo premjerą. Bet vos tik prasidėjo filmas, supratau, kad manęs lauks pusantros valandos nekokybiškai atrodantis „Popžvaigždės istorijos“ perkūrimas.
Tiesa, nujaučiu, kad amerikietiško filmo kūrėjai net nenutuokia, jog jų juosta tapo akivaizdžiu mėgdžiojimu, nes 2016 metų filmo scenarijus nebuvo nupirktas ir adaptuotas mūsų rinkai, kaip dažnai būna su įvairiausiomis komedijomis, o tiesiog nuplagijuotas.
Bet čia tik mano mintys apie šio lietuviško filmo idėją ir bandymą jį prastumti patikliam žiūrovui, kuris sumokės pinigus už kino bilietą, o galiausiai pasijus apgautas. Iš kitos pusės, „Aš – žvaigždė“ juostos kūrėjai nepateikė savo filmo kaip į meną pretenduojančio projekto, o visai lengvai pramogai skirtą chuliganizmą.
Tadas Vidmantas irgi taip pasielgė sukurdamas „Gautą iškvietimą“ ir niekas nuo to nenukentėjo. Todėl pernelyg gilintis į bendrą koncepciją eiliniam kino lankytojui tikrai nereikia. Bent jau Lietuvoje tokios juostos kaip ši tikrai nebuvo, dėl ko galima pasidžiaugti, jeigu nesi matęs mano kelis kartus minėto amerikietiško filmo.
Kalbant apie filmo istoriją, ji yra ne tokia jau ir banali. Netgi teigčiau, jog tai yra labai liūdnas pasakojimas, kuriame pateikiamas vieno narcizo ir tikrąja to žodžio prasme visiško liurbio bei idioto, gyvenimas. Ir šioje vietoje galima rasti visokiausių aliuzijų į mūsų šalies dainininkus. Aš neminėsiu, ką būtent parodijavo, jeigu galima taip pasakyti, Manto personažas, bet manau visi supras, kas toks tapo šio veikėjo prototipu.
Tačiau ne vien tai kelia susidomėjimą šiuo herojumi. Pirmiausia – tai itin egoistiškas žmogus, kuriam rūpi tik jis pats, šlovė bei pinigai. Juokinga, bet tokių žmonių pilnas internetas. Ypatingai tos „Instagramo“ žvaigždės, kurios galvoja, jog surinkus 10 tūkstančių „patinka“ paspaudimų jie yra kažkuo ypatingi ir jų gyvenimas tampa prasmingesnis vien dėl to, jog kažkas domisi jų patalpintais įrašais ir nuotraukomis.
Antra – jis gerai vaizduoja jokio talento neturinčius šou verslo individus, kurie kažkokiu būdu, per pažintis ar tiesiog laimės vedami, reikiamu momentu atsirado tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Užtenka įjungti televizorių ir vos ne kiekviename kanale pamatysime tokius žmones. Ir ši kritika, kuri liejasi laisvai iš ekrano, yra pagrįstai teisinga.
Atmetus visai neblogai pristatytą pagrindinį herojų, iš pliusų filme paminėčiau trumpus mūsų šalies žinomų žmonių pasirodymus. Juostoje ganėtinai smagiai pasirodė duetas „Lilas ir Innomine“, prodiuseris ir grupės „Bix“ lyderis Saulius Urbonavičius, dainininkės Erica Jennings su Juste Arlauskaite „Jazzu“ bei dar daug kitų muzikos pasaulio atstovų. Tik jų pasirodymas buvo toks pats, kaip ir amerikiečių filme. Ten irgi karts nuo karto buvo intarpai, kuriuose pasisakydavo žymūs žmonės apie pagrindinį herojų bei jo buvusią grupę.
Komedijos prasme, filmas mane nuvylė. Nebuvo čia nė vieno juokelio, kuris priverstų kvatoti ir ploti. Vos tik keli epizodai privertė nusišypsoti, nes jie buvo pakankamai taiklūs bendram siužetinės linijos pateikimui. Tokiais vykusiais komedinio pobūdžio epizodais pavadinčiau sušių bazuką, kelias scenas iš kelionės į Ameriką bei Manto dienas mamos bute. Visur kitur – neskoninga ir banalu.
Nuvylė ir tai, jog filme trūko pačios muzikos ir herojų pasirodymų scenose. Pradžia lyg ir nieko. Visai smagiai atrodė tas klipas su Monika, bet po to nesulaukėme nieko gero. Apie Manto repo klipus išvis patylėsiu. Beprasmiškas ekraninio laiko švaistymas. Bet, kad nebūčiau blogai suprastas, tiesiog siūlau pasižiūrėti „Youtube“ vieną dainą iš „Popžvaigždės istorijos“, kurios pavadinimas „Finest Girl“, ir tada suprasite, kodėl esu piktas dėl šios juostos tam tikrų muzikinių scenų kokybės.
Apibendrinus, noriu pasakyti, jog filmas skirtas tiems žmonėms, kurie po ilgos darbo dienos nori tiesiog atsipalaiduoti, atjungti smegeninę ir pailsėti kino salėje stebint daug minčių nesukeliantį filmą. Tačiau tie, kurie nenori vien tik pramogos, o dar ir kokios nors prasmės, siūlau tiesiog aplenkti ši filmą, nes bus gaila laiko ir sumokėtų pinigų už bilietą.
Techninė juostos pusė
Iš techninės dalies, filmas atrodo visai neblogai. Žavi ir bendros dekoracijos, norint sukurti prabangiai atrodantį herojų gyvenimą, idiotiški, bet prašmatnūs personažų kostiumai, bendra aplinka, kurioje veikėjams tenka leisti nemažai laiko ir aiškintis santykius, bei, žinoma, kerintis spalvų spektras.
Operatorius irgi neblogai pasidarbavo. Buvo malonu žiūrėti į visas scenas Niujorke. Matėsi, kad tai buvo improvizacija ir tokia visai smagiai atrodanti improvizacija.
Garso takelis savotiškas. Nesu tokios muzikos gerbėjas, kurią šiame filme atliko Mantas su Monika, bet ji kažkaip tilpo į bendrą pasakojimo koncepciją ir netrikdė, o tai asmeniškai man ir patiko.
Montažas gudrus. Ypač gerai sumontuotos buvo scenos su žinomų žmonių intarpais. Tą patį galiu pasakyti ir apie visai stiprų garso montažą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vertinti lietuvių aktorius filmuose yra labai nefainas ir tiesiog nemalonus užsiėmimas, nes dažnas iš jų demonstruoja neįtikinamą teatrinę vaidybą, nuo kurios norisi vemti. Bet, šiuo atveju, viskas nėra taip blogai, kaip gali pasirodyti iš šios juostos anonsų.
Mantas Stonkus, kuriam atiteko pagrindinis vaidmuo šioje juostoje, mano nuomone, tiesiog puikiai suvaidino imbecilą. Ir žinote ką, suvaidinti idiotą reikia tikrai mokėti, nes tikrai ne kiekvienam tai pavyktų. Bet svarbiausia, jis tiko šiai rolei. Buvo smagu stebėti jo išsidirbinėjimus ekrane, kurie man labai priminė tam tikrus šou verslo atstovus.
Tačiau apie Moniką Pundziūtę to paties pasakyti negalėčiau. Aš viską suprantu, merginai čia yra debiutas kine ir kaip dainininkė ji yra ganėtinai talentinga bei savo balsu nubloškianti daugelį „Pupyčių“ stiliaus grupių narių, bet vat vaidinti jai sekėsi nelabai kaip.
Matėsi, kad ji stengiasi ir kai kuriose scenose, ypač tame klipe filmo pradžioje, ji spindėjo, bet kai Monika pasirodydavo draminėse scenose, ji pervaidindavo. Emocijos buvo pernelyg dirbtinos ir nesukeliančios jokio gailesčio jos vaidinamam personažui. Bet tikiu, kad čia tiesiog pritrūko patirties. Todėl ateityje, jeigu ji pasiryš kokiam dar kino projektui, manau jai seksis geriau.
Antraplaniai aktoriai kaip Marius Čižauskas, Rimantė Valiukaitė ar Andrius Paulavičius atliko savo roles visai gerai. Nors tai ir buvo ganėtinai standartiniai jų pasirodymai, kurie nesukėlė jokių didesnių emocijų stebint jų vaidybinius sugebėjimus šiame filme.
Verdiktas
„Aš – žvaigždė“ – savo pateikimu pigesnė puikios 2016 metų amerikiečių komedijos „Popžvaigždės istorija“ kopija, kurioje galima įžvelgti nemažai tiesos, susijusios su šou verslu ir jo atstovais, bei iš šono pamatyti puikiai aktoriaus Manto Stonkaus suvaidinto nelaimingo narcizo gyvenimo etapą iš kelių pernelyg tikroviškų perspektyvų.
Filmo anonsas:
