Kas yra gyvsidabris?
Gyvsidabris – kambario temperatūroje lakus, skystas, blizgantis metalas. Garuoja temperatūroje, aukštesnėje nei -38,8 laipsniai. Aukštesnėje temperatūroje garuoja intensyviau, todėl ir apsinuodijimo galimybė yra dar didesnė.
Naudojamas įvairių matavimo prietaisų, rentgeno, kvarco, neoninių ir kt. lempų, įvairių metalų ir gyvsidabrio lydinių (amalgamų) gamyboje, medicinoje ir stomatologijoje.
Neorganiniai junginiai – gyvsidabrio chloridas, gyvsidabrio sulfidas – naudojami medžio, vilnų, dažų pramonėje, dezinfekcinių priemonių, tepalų gamyboje taip pat medicinoje.
Visi žino, kad su gyvsidabrio turinčiu termometru reikia elgtis labai atsargiai ir stengtis jo nesudaužyti: priešingu atveju žmogus gali apsinuodyti gyvsidabrio garais. Mokslininkai aiškina, kad gyvsidabrio garais galima apsinuodyti ir jiems garuojant iš atvirų indų, sandėliuojant sudužusias neonines lempas ir kt.
Nacionalinis visuomenės sveikatos centras informuoja, kad gyvsidabriu galima apsinuodyti ir jam patekus ant odos, per virškinimo traktą.
Ką gali gyvsidabris?
Pasak mokslinių šaltinių, gyvsidabrio toksinis veikimas pasireiškia žmogaus fiziologinėje veikloje dalyvaujančių fermentų inaktyvavimu. Tuomet padidėja nervinių ląstelių dirglumas, jos greitai išsenka, gali būti sukeliami įvairų organizmo sistemų, pirmiausia, centrinės nervų sistemos, pažeidimai.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Telšių departamento Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėja Giedrė Ligeikienė perspėja, kad pirmieji apsinuodijimo gyvsidabriu požymiai yra silpnumas, galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, seilėtekis, metalo skonis burnoje, kartais pilvo skausmai ir kraujingas viduriavimas. Kai gyvsidabrio garų yra daug, galima plaučių edema. Kai į plaučius patenka nedideli gyvsidabrio garų kiekiai, bet juo kvėpuojama ilgai, ligoniai skundžiasi galvos skausmais, pykinimu, irzlumu, skausmais nugaroje, galvos svaigimu, pablogėjusia atmintimi, metalo skoniu burnoje, kraujavimu iš dantenų, svorio kritimu. Vėliau atsiranda rankų drebėjimas, nemiga, sumažėja raumenų jėga, sutrinka koordinacija.
Žmonėms, nuogąstaujantiems, kad galėjo apsinuodyti gyvsidabriu, rekomenduojama kreiptis į savo šeimos gydytoją arba skambinti į Apsinuodijimų informacijos biurą telefonais (8 5) 236 20 52. Visą parą budintis gydytojas klinikinis toksikologas patars ką daryti, kur kreiptis.
„Šeimos gydytojai esant reikalui atliks būtiniausius tyrimus bei nukreips planinei ambulatorinei klinikinio toksikologo ar darbo medicinos gydytojo (jei apsinuodijimas įvyko darbo vietoje) konsultacijai, kad specialistai įvertintų apsinuodijimo sunkumą ir jei reikalinga - paskirtų gydymą“, – aiškino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistė.
G. Ligeikienė akcentavo, svarbu žinoti, kad lengvo apsinuodijimo gyvsidabriu atveju pirmasis ir vienintelis gydymo būdas – nutraukti kontaktą su nuodinga medžiaga. Į organizmą patekęs nedidelis kiekis gyvsidabrio natūraliai šalinasi iš organizmo, todėl specifinis gydymas nereikalingas.
Sudėtingų apsinuodijimų gyvsidabriu atvejais skiriami vaistai spartina gyvsidabrio šalinimą iš organizmo su šlapimu, tačiau taip netenkama ir organizmui reikalingų metalų, tokių kaip cinkas, varis ir kt. Kartais gydymas gali būti kur kas kenksmingesnis už patį apsinuodijimą, todėl turi būti skiriamas tik gydytojo specialisto, įvertinus jo tikslingumą ir galimą žalą.
Kaip surinkti namuose pasipylusį gyvsidabrį?
Jei vis dėlto nepavyko išvengti nelaimės ir termometras su gyvsidabriu sudužo, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistai aiškina, kaip saugiai pašalinti termometro duženas.
Jeigu sudaužėte termometrą ir gyvsidabris pasklido ant stalo ir/ar grindų, jokiu būdu nevalykite jo šluoste, nesiurbkite siurbliu, nes gyvsidabris pasklis dar plačiau, o jo garavimo paviršius padidės.
Gyvsidabrį reikia rinkti nuo užteršto ploto pakraščių vidurio link, vadovaujantis žemiau pateiktomis rekomendacijomis:
1) Pirmiausiai iš patalpos išveskite vaikus;
2) Pasiruoškite stiklinį indą su vandeniu ir sandariu kamščiu, turėkite lazdelę (medinę arba stiklinę), guminę kriaušę, voką arba storesnio popieriaus lapą, lipnią juostą arba klijais pateptą popieriaus lapą;
3) Pačius didžiausius rutuliukus lazdele sustumkite į voką arba ant storesnio popieriaus ir supilkite į butelį. Paskui gumine kriauše susiurbkite mažesnius rutuliukus, o pačius mažiausius lašelius surinkite su lipnia juosta ar klijais suteptu popieriumi;
4) Visą surinktą gyvsidabrį supilkite į stiklinį indą su vandeniu ir sandariai uždarykite;
5) Paviršių, ant kurio išsipylė gyvsidabris, nuvalykite muilo ir sodos tirpalu (52 g sodos ir 45 g muilo 1 litrui vandens), po to patalpas dar kartą išplaukite ir gerai išvėdinkite.
Jeigu patys surinkti gyvsidabrį neturite galimybių, palikite patalpas ir kreipkitės pagalbos telefonu 112. Atvykę ugniagesiai gelbėtojai atliks mechaninę ir cheminę demerkurizaciją (gyvsidabrio garų surinkimą). Dėl gyvsidabrio koncentracijos patalpų ore nustatymo, kreipkitės į artimiausią Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos departamentą.
Gyvsidabrio turinčių atliekų tvarkymas reglamentuojamas
Nacionalinis visuomenės sveikatos centras primena, kad namuose surinkto gyvsidabrio jokiu būdu negalima deginti, mesti į buitinių atliekų konteinerį, nes taip galima užteršti ne tik visą patalpą, bet ir aplinką, kai surinktas gyvsidabris su visu komunalinių atliekų srautu pateks atliekų tvarkytojams.
Kadangi, kaip jau buvo minėta, gyvsidabris priskiriamas pavojingų atliekų kategorijai, Aplinkos ministerija informuoja, kad gyvsidabrio turinčias atliekas ar jų duženas sandariame inde reikia pristatyti į didelių gabaritų atliekų tvarkymo aikšteles, kurios turi ir pavojingų atliekų talpyklas. Didelių gabaritų surinkimo aikšteles rasite ČIA.
Iš pavojingų atliekų talpyklų pavojingos atliekos keliauja atliekų tvarkytojams, kurie turi pavojingų atliekų tvarkymo licencijas. Tie patys atliekų tvarkytojai tvarko ir gydymo įstaigų bei kitų įmonių, kurios, vykdydamos veiklą, gali prikaupti pavojingų atliekų, atliekas.
Į aplinką patenka dėl žmogaus veiklos
Tačiau, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto duomenimis, didžiausi kiekiai gyvsidabrio į aplinką patenka ne iš žmonių vaistinėlių, o kitais būdais. Yra trys gyvsidabrio ar jo junginių patekimo į aplinką keliai:
1. Antropogeninis (t. y. patekimas į aplinką dėl tiesioginės žmogaus veiklos). Antropogeniniai šaltiniai yra anglies deginimas, cemento gamyba, naftos perdirbimas, aukso gavyba naudojant pasenusias technologijas, atliekų deginimas, vartojimo produktų atliekos, dantų amalgamos naudojimas, chloro šarmų pramonė, vinilchlorido gamyba ir geležies bei magnio gavyba, lydymas ir gamyba;
2. Pakartotinė emisija (t. y. dėl žmogaus veiklos dirvožemyje, augaluose, vandenyse susikaupęs gyvsidabris pakartotinai paskleidžiamas į aplinką potvynių, gaisrų ir kt.);
3. Natūralus (t. y. ugnikalnių ir geoterminių srovių išsiveržimas ir žemės gelmėse esančio gyvsidabrio išmetimas į orą).
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto direktoriaus pavaduotojo Dariaus Nieniaus su GRYNAS.lt žurnalistais pasidalintoje informacijoje nurodoma, kad dėl antropogeninių šaltinių atsiranda 30 proc. visų išmetamų teršalų, o natūralūs šaltiniai yra atsakingi už 10 proc. teršalų patekimo į aplinką. 60 proc. gyvsidabrio taršos pasireiškia kaip pakartotinė emisija, nors tikėtina, kad iš šių šaltinių atsirandantis gyvsidabris iš pradžių atsirado iš antropogeninių šaltinių (žmogaus veiklos).
Kaupiasi žuvyse
Didžioji dalis gyvsidabrio (maždaug 40 proc.), kuris, kaip parodė moksliniai tyrimai, kaupiasi žuvyse ir vandens gyvūnuose, patenka deginant anglį kietojo kuro jėgainėse ir namų ūkiuose bei pateko anksčiau (dar tarybiniais ir ankstesniais laikais), kai chemijos pramonėje išgaudavo chlorą. Chloro gamyboje gyvsidabris naudojamas chloro išskyrimui iš druskos ekstrakto. Šiame procese susidariusios nuotekos išleidžiamos į aplinką ir taip gyvsidabris gali nukeliauti ilgus atstumus, atsirasti toli nuo taršos šaltinio.
Lietuvos geologijos tarnybos Požeminio vandens monitoringo poskyrio vedėja Jurga Arustienė aiškina, kad nemažai gyvsidabrio į aplinką anksčiau galėjo patekti iš nuotekų dumblo, per valymo įrenginius. Šiuo metu, turimomis žiniomis, nauji gyvsidabrio kiekiai į aplinką nepatenka, nes Lietuvoje nebėra įmonių, kurios gyvsidabrį naudoja dideliais, aplinkai pavojingais kiekiais.
„Į požeminį vandenį gyvsidabris gali patekti per valymo įrenginius – valymo įrenginių dumblą. Nuotekų dumblo saugyklų vietose. Kai pramonės įmonės išleisdavo nuotekų dumblą. Aišku, įtakos gali turėti seni sąvartynai, į kuriuos privežta ir medžiagų, turinčių gyvsidabrio. Žinoma, ir pramonė, kurios veikloje naudojamas gyvsidabris, gali būti taršos šaltinis“, – aiškina J. Arustienė.
Anot užsienio mokslininkų, gyvsidabrio kiekiai, esantys požeminiame vandenyje, keliauja į vandens telkinius. Kaip jau buvo minėta, tai įrodo vandens gyvūnams atlikti tyrimai (juose aptikta gyvsidabrio likučių). Užsienio mokslininkų (Junginių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir kitų išsivysčiusių valstybių) atliktose studijose taip pat pažymima, kad gyvsidabris kaupiasi ne tik laisvėje gyvenančiose žuvyse, bet taip pat gali būti taršos šaltiniu dirbtinėmis sąlygomis auginamose žuvyse, ypač žuvų rūšims, kurios šeriamos gyvulinės kilmės pašaru, kurio pagrindinis komponentas yra žuvų miltai, gaminami iš laisvėje sugautų menkaverčių žuvų rūšių.
Gyvsidabrio koncentracija žuvyse priklauso nuo žuvų rūšies, metų laiko, geografinės vietos (migracijos ypatumų), mitybos, amžiaus, vietos ekologinėje (mitybos) grandinėje. Tyrimais nustatyta, kad didesnė gyvsidabrio koncentracija būna vyresnio amžiaus, plėšriųjų žuvų rūšių individuose.
Dirvožemyje aptinkamas itin retai
Lietuvoje, kaip ir kitose ES valstybėse, atliekami pastovūs žuvų ir žuvininkystės produktų laboratoriniai tyrimai gyvsidabrio koncentracijos atžvilgiu. Per pastaruosius eilę metų laboratoriniais tyrimais nėra nustatyta gyvsidabrio koncentracijos viršijimo atvejų.
Lietuvos dirvožemyje gyvsidabris paprastai nėra aptinkamas, nes jo kiekiai dažniausiai yra mažesni nei laboratorinės įrangos jautrumo riba. Kaip pasakoja LGT Hidrogeologijos skyriaus Taršos poveikio vertinimo poskyrio vedėja Virgilija Gregorauskienė, gyvsidabrio kiekiai dirvožemyje yra reglamentuojami, todėl neturi viršyti 0,5 mg/kg ribinės vertės gyvenamosiose teritorijose bei 1 mg/kg – pramoninėse teritorijose. Gyvsidabrio koncentracijos, iki dviejų kartų viršijančios ribines vertes, aptinkamos itin retai ir labai lokaliai, dažniausiai – buvusių pesticidų sandėlių vietose.
Susirūpinusi visa ES
Gyvsidabris, patekęs į aplinką, oru ir vandeniu pernešamas tolimais atstumais, kelia didelę riziką žmonėms ir aplinkai ir susirūpinimą kelia visame pasaulyje. Todėl Jungtinių Tautų aplinkos programoje jau 2003 metais buvo nutarta imtis pasaulinio lygio priemonių reglamentuoti gyvsidabrį. Po ilgų tarptautinės bendruomenės derybų 2013 m. spalio 10 d. Kumamoto mieste priimta Minamatos konvencija dėl gyvsidabrio. Lietuva ratifikavo 2017 m. spalio 10 d. Minamatos konvenciją.
Lietuva kartu su kitomis Konvenciją ratifikavusiomis šalimis siekia bendro tikslo – pasauliniu mastu apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką nuo dėl žmogaus veiklos į orą išmetamo, į vandenį ir žemę išleidžiamo gyvsidabrio ir jo junginių poveikio, mažinti gyvsidabrio išmetimą ir jo poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai.
Nuo 2018 m. sausio 1 d. pradedami taikyti naujojo Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl gyvsidabrio reikalavimai. Šis Europos Sąjungos Gyvsidabrio reglamentas skirtas įgyvendinti Minamatos konvenciją ir yra naujas integruotas specialusis gyvsidabrį reglamentuojantis teisės aktas, nustatantis priemones ir reikalavimus, susijusius su gyvsidabrio, gyvsidabrio mišinių ir junginių, gyvsidabrio produktų, kurių sudėtyje yra gyvsidabrio, gamyba, importu, eksportu, naudojimu ir laikinu saugojimu, gyvsidabrio atliekų tvarkymu.
Produktai, kurių sudėtyje yra gyvsidabrio ir kuriuos pagal naująjį reglamentą bus draudžiama eksportuoti, importuoti ir gaminti, yra šie: baterijos ir akumuliatoriai, tam tikra elektros ir elektroninė įranga (pvz., jungikliai ir relės), lempos, kosmetikos gaminiai, pesticidai (augalų apsaugos produktai), biocidai ir vietiškai vartojami antiseptikai, matavimo prietaisai. Taip pat jame įvesti reikalavimai odontologinės priežiūros įstaigose įrengti amalgamos separatorius amalgamos dalelėms sulaikyti ir surinkti bei riboti dantų amalgamų naudojimą kai kurių jautriausių visuomenės grupių dantims gydyti (pvz., vaikams iki 15 metų, nėščioms ar krūtimi maitinančioms moterims).
