Tačiau atsidūrusi ten, kur dažnas lietuvis galėtų tik pasvajoti, Rūta vieną dieną metė viską ir ryžosi neeiliniam iššūkiui. Ji nusprendė – atsidarys restoraną ir amerikiečius vaišins lietuviškai virtiniais. Maža to – pažindins juos su lietuvišku menu.
„Daug metų apie tai kalbėjau, gal kokius dešimt, daug draugų „užknisau“, – kvatojasi Rūta. – Kol draugai pasakė: kiek tu gali kalbėti, arba tu nekalbėk daugiau, arba daryk.“
Moteris draugų paklausė ir jau beveik ketverius metus veikiantis restoranas Bostone „Liquid art house“ spėjo ne tik išgarsėti, bet ir būti pripažintas vienu geriausiu visame mieste, kur gauti stalelį trokšta daugelis.
Restoranas – krepšinio salėje
DELFI rašė, kaip dar būdama paauglė Rūta atsidūrė Amerikoje ir turėjo nagais kibtis į gyvenimą svečioje šalyje. Kelias nebuvo lengvas, o jaunai merginai dažnai teko jaustis nevisaverte.
„Dvylikos metų patirties investicinėje bankininkystėje užteko. Supratau, kad turiu ir patirties, ir pinigų, todėl vieną dieną tiesiog nusprendžiau – dabar arba niekada“, – apie lemtingą sprendimą pasakoja ji.
Nors Rūta visada svajojo atidaryti arbatinę, vien jaukia kavinuke neapsiribojo – milžiniškos restorano patalpos tapo savotiška galerija, kur traukia ne tik maisto, bet ir meno gurmanai.
„Turime valgių, gėrimų ir meno meniu. Man visada labai patiko menas. Kai grįždavau į Lietuvą – iškart traukdavau jo pažiūrėti. Tais laikas menas dar buvo pigus, todėl maniau, kad va, atidarysiu arbatinę, nes pati labai mėgstu arbatą, ir vešiu meną iš Lietuvos. Tačiau kavinės idėja virto dideliu restoranu“, – juokiasi Rūta.
Moteris pasakoja visada jautusi stiprų ryšį su tėvyne, todėl norėjusi, kad amerikiečiai pamatytų, ką kuria lietuviai.
„Ieškojau tinkamų patalpų ir radau istorinį, 110 metų senumo pastatą Bostone. Kažkada ten buvo įsikūrusi dujų kompanija, vėliau – mokykla. Juokingiausia, kad būtent toje vietoje, kur įsikūręs mano restoranas, buvo krepšinio salė“, – juokiasi Rūta.
Vienu metu restorane kaba apie 50 menininkų paveikslų, kas 2 mėnesius parodos keičiasi. Dažnai ant sienų ar restorano patalpose puikuojasi lietuvių menininkų darbai.
Šiuo metu mano mėgstamiausias menininkas – Mindaugas Juodis, jo labai įdomūs darbai“, – pripažįsta Rūta.
Keptos duonos, šaltibarščių nesuprato
Įdomiausia, kad lietuvė nepasibodėjo amerikiečiams pasiūlyti lietuviškų virtinių. Juos restorano šefai pagardina Džiugo sūriu, obuoliu ar kriauše.
Verslininkė džiaugiasi: nors stipriai rizikavo – rizika pasiteisino ir šis lietuviškas patiekalas restorane tapo labai populiarus.
„Čia yra triukas. Iš pradžių meniu juos pavadinome cheese dumplings, ir kažkodėl niekas jų nepirko. Tačiau kai pervadinome Lithuanian dumplings – visi pradėjo pirkti, nes jiems pasidarė įdomu pabandyti to, ko niekada nėra ragavę“, – juokiasi Rūta.
Ji šypsosi, kad su restoranu šefu Johnu Sheehan bandė gaminti ir mažus cepelinukus, kadangi pati lietuvišką virtuvę be galo mėgstanti, ir bulvinių blynų, šaltibarščių be galo pasiilgstanti.
Vis dėlto gražaus sumanymo teko atsisakyti: „Kaip aukšto lygio restoranas bandėme padaryti juos mini dydžio, bet mano šefui tiesiog neišėjo, viskas iširo puode. Matyt, tik lietuvis gali juos padaryti, – juokiasi, – kitaip patiekalas neatrodo vizualiai simpatiškas.“
Nors varškėčius amerikiečiai valgo su pasigardžiavimu, į kitą siūlomą patiekalą – keptą juodą duoną su sūriu – žiūri įtariai.
Kartu su šefu restorano svečiams ji bandė siūlyti ir šaltibarščių, tačiau šaltos sriubos rožinė spalva taip pat atbaidė ir pasirodė per daug keista amerikiečių akiai.
Neatmena galimybės atidaryti ir Lietuvoje
Šiandien Rūtos gyvenime – dar reikšmingesni posūkiai. Dar gruodį į verslininkę kreipėsi milžiniškas Turkijos restoranų tinklas, valdantis beveik 200 restoranų visame pasaulyje, ir pareiškė norintis nusipirkti sėkmingą ir Bostone pripažinimą gavusį lietuvės restoraną.
„Jie mane surado, sudarėme sutartį ir aš jiems pardaviau didelę restorano dalį. Tačiau vis tiek būsiu jo savininkė, tiesiog valdysiu jį kartu su partneriais ir norime atidaryti daugiau restoranų“, – kalba apie lūkesčius.
„Žiūrėsime, neatmetu to varianto, visko gali būti. Jie netgi patys klausė, ar Lietuvoje būtų įdomu kažką tokio atidaryti, o man juk visada viskas įdomu“, – juokiasi.
Moteris pripažįsta, kad gimtinė ją labiau traukia, tačiau grįžti čia visam laikui bent kol kas neplanuoja – būtų per daug sudėtinga, sunkiai kitoje aplinkoje prisitaikytų ir Amerikoje gimę, augę jos vaikai.
„Man į Lietuvą grįžti labai gera, net sunku nusakyti tą jausmą, bet vis tiek čia miela, kažkas traukia.
Kai į Lietuvą grįžau pirmą kartą dar 1992 metais, čia buvo tamsu, niūriu, kontrastas po saulėtosios Floridos buvo labai didelis.
O dabar Vilnius – visiškai pasikeitęs, kavinės pilnos, žmonės gatvėse, jie tokie laisvi, visu visko daug siekia, turi idėjų. Lietuviai yra darbštuoliai ir save per daug plaka“, – pripažįsta Rūta Laukine.
„Mano vyras vokietis, todėl vaikai eina į vokiečių mokyklą, o lietuviškai supranta, bet šneka nelabai gerai. Tačiau yra šeštadieninė lietuvių mokykla, reikės ten nuvesti“, – šypsosi pašnekovė.
Lietuvos investicijų ambasadorė JAV Rūta Laukien „Globalios Lietuvos apdovanojimų 2017” metu buvo apdovanota už tarptautinę patirtį Lietuvos verslui.
,,Globalios Lietuvos apdovanojimai” pagerbia su Lietuva save siejančius tarptautinius profesionalus, kurie savo talentu ir darbu atveria Lietuvai pasaulines galimybes ir perspektyvas. Apdovanojamais siekiama, kad svarūs pasaulio lietuvių nuopelnai būtų pastebėti, pripažinti ir įvertinti. ,,Globalios Lietuvos apdovanojimus" organizuoja tarptautinių profesionalų tinklas „Global Lithuanian Leaders“, telkiantis diasporos atstovus Lietuvos vardui garsinti, ekonominiam ir visuomeniniam šalies potencialui stiprinti bei globalioms galimybėms Lietuvai kurti.
