„Jonas kasmet Lietuvoje rengia krepšinio stovyklas, į jas pasikviečia ir mane, tas stovyklas padedu organizuoti. Labai artimus ryšius palaikau ir su A. Kavaliausku, R. Kaukėnu, jau nekalbant apie jaunesnės kartos savo žaidėjus. Mūsų santykiai yra išlikę šilti ir draugiški. Man ypač malonu, kad galbūt ne aš žaidėjų ieškau, o jie patys man paskambina ir pasiteirauja, kaip sekasi, kokia sveikata. Džiaugiuosi, kad žaidėjai nenusisuka nuo manęs“, – sako patyręs specialistas.
– Dirbate Vilniaus krepšinio mokykloje. Ar ir gimėte, augote Vilniuje?
– Gimiau ir augau nedideliame miestelyje Stakliškėse, kur ir užsikrėčiau krepšinio virusu. Šią sporto šaką ypač mėgo mano tėvukas, tai turėjo nemažos įtakos, kad tapčiau krepšininku. Mokykloje mus treniravo mokyklos direktorius ir kūno kultūros mokytojas Pranas Kundrotas.
Atstovavau Prienų rajono rinktinei. Vėliau studijavau tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete. Vadovaujant treneriams Algimantui Šatui, o vėliau Antanui Paulauskui, toliau žaidžiau krepšinį. Buvau kviečiamas į „Statybos“ dublerių komandą, tačiau dėl per mažo ūgio joje nepavyko įsitvirtinti.
Baigdamas institutą, jau turėjau aiškų tikslą: dirbsiu treneriu. Gavęs diplomą, įsidarbinau Vilniaus krepšinio mokykloje. 2000–2002 m. buvau išsiskyręs su šia mokykla, nes treniravau „Statybos“ vyrų komandą. Tačiau po to vėl grįžau, čia ir dirbu iki šių dienų.
Esu gana konservatyvus žmogus, nemėgstu blaškytis. Sovietiniu laikotarpiu, kai dar nebuvo Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijos ir Sostinės krepšinio mokyklos, mūsų mokykloje buvo labai puikus kolektyvas, gera atmosfera. Po to atsirado konkurencija, kitų mokyklų.
Tačiau įvairiais pasiūlymais nesusiviliojau. Dabar atėjo metas, kai nesinori kažkur bėgioti. Suaugau su kolektyvu ir tai, ką patiriu Vilniaus krepšinio mokykloje, man ypač smagu. Mano kolegos Onutė Dindaitė-Mukienė, dabartinis mokyklos direktorius Vytenis Tupčiauskas, Vytautas Poteliūnas, su kuriais pradėjau dirbti, yra mano bendraamžiai.
Tada buvome jauni treneriai, o dabar – jau vyriausi. Geri tarpusavio santykiai mane ir laiko šioje mokykloje. Joje tikrai esu savas tarp savų.
– Ne visiems treneriams pavyksta išugdyti tokius didelio meistriškumo krepšininkus kaip J. Valančiūnas, R. Kaukėnas, A. Kavaliauskas. Gal galite pasakyti receptą?
–Pirmiausia reikia mėgti savo darbą. Esu iš tų fanatiškųjų trenerių. Man nesvarbu, kiek turiu valandų. Jeigu matau, kad žaidėjui reikia pagalbos, jam stengiuosi padėti.
Yra įžvalgų, tačiau visa kita – darbas. Jeigu jį stengiesi padaryti gerai, auklėtiniai tai mato ir į tai reaguoja. Puikus auklėtinio ir trenerio ryšys visada duoda gerų rezultatų.
– Kokią grupę dabar turite subūręs Vilniaus krepšinio mokykloje, ar galima iš jos tikėtis naujų žvaigždžių?
– Dar praėjusiais metais dirbau su Vilniaus krepšinio centro komanda, kurioje keturi žaidėjai atstovavo įvairioms Lietuvos moksleivių rinktinėms. Vienas jų – 20-mečių rinktinės žaidėjas Karolis Lukošiūnas. Jis visiems buvo didelė staigmena, nes iki tol nebuvo atstovavęs jokioms rinktinėms.
Šiandien dirbu su šešiolikmečiais vaikinukais. Šią komandą perėmiau tik šiais metais, kai susijungė Š. Marčiulionio krepšinio akademija ir Vilniaus krepšinio mokykla. Turiu surinkęs ir antros–trečios klasės trylikmečių berniukų. Šią 2005 m. gimusią kartą tikiuosi užsiauginti ir ją išleisti. Man ypač smagu nuo mažens ugdyti vaiką, kol jis pasiekia 18 metų.
Yra įdomių vaikų, bet kol kas apie juos anksti kalbėti kaip apie potencialius būsimus krepšininkus.
– Ar svajojate išauginti dar vieną J. Valančiūną?
– Kiekvieną kartą, kada dirbi su komanda, turi siekti tokių tikslų. Tai – būtinas variklis. Tačiau tokie žaidėjai, kaip J. Valančiūnas, negimsta kasmet. Tai – ne tik trenerio darbas, bet ir sportininko talentas. Man, treneriui, svarbu ieškoti tokių žaidėjų, išskirtinių talentų, iš kurių būtų galima užauginti gerus krepšininkus.
Bet, pavyzdžiui, R. Kaukėnas, nors ir nebuvo nepaprastai talentingas, buvo be galo darbštus žaidėjas ir tai, ką jis pasiekė kaip krepšininkas, yra didžiulio darbo ir valios rezultatas.
Yra daug niuansų, kurie nulemia, koks bus žaidėjas. Jeigu jis nėra apdovanotas dideliu talentu, bet turi didelę valią, kruopščiai atlieka savo darbą, treniruojasi papildomai ir jaučia didelę motyvaciją, su tokiu krepšininku irgi galima labai daug pasiekti.
– Ar šeimoje esate vienintelis krepšininkas?
– Taip, esu vienintelis ir, manau, šeimai to pakanka. Sūnus Mindaugas buvo daugiau linkęs į tiksliuosius mokslus, jis – matematikas ir informatikas, o dukra Aušra – finansininkė. Žmona Dalia dirba Lietuvos standartizacijos departamente. Savo šeimai esu ypač dėkingas, nes daug laiko praleidžiu krepšinio salėje. Užimti visi savaitgaliai, todėl šeima yra savotiškai nuskriausta.
– Teko girdėti, kad esate didelis žvejybos entuziastas.
– Mano pomėgis – gamta, vasarą visada stengiuosi joje pabūti, paiškylauti su palapine. Po tokių išvykų iš galvos dingsta blogos mintys, nervinė įtampa. O didžiausias pomėgis, tiesa, – žvejyba. Kai noriu pailsėti nuo triukšmo, krepšinio, tai pirmas veiksmas, ką darau, – sėdu į valtį ir imu meškerę į rankas.
Nevykstu į jokias kitas šalis, man užtenka Lietuvos, kur yra tiek daug gražių vietų, ežerų. Pagauti žuvį nėra mano pagrindinis tikslas. Svarbiausia – gerai pailsėti ir atgauti jėgas.
– Įdomi jūsų pavardė – Regina. Kokia jos kilmė?
– Vieni pajuokauja dėl mano pavardės, kiti pasidomi, kur glūdi tos pavardės šaknys. Ir pats nežinau, bet užuominų yra, kad jos gali būti kažkur Italijoje. Regina, manau, tai registruojant bažnytinėse knygose padaryta klaida, nes mano giminėje yra žmonių, kurių pavardė – Ragina.
