Koks kietas viršutinis grunto sluoksnis buvo galima be ilgų aiškinimų suprasti stebint trasą ženklinusius „Pitline“ komandos vyrus. Bandydami įsmeigti kuoliukus „stop“ juostoms tvirtinti, jie buvo priversti darbuotis laužtuvais ir laužyti grąžtus. Iš viso pagal kruopščiai parengtą varžybų saugos planą numatyta pavojingiausias vietas pažymėti net 1200 specialių ženklų. Tose vietose, kur greičio ruožas skrodžia palei pat vietinių gyventojų sodybas, kelkraščiuose sumontuotos improvizuotos barikados iš presuotų šiaudų ritinių. Kitaip tariant, varžybų organizatoriai itin kruopščiai pasiruošė visiems įmanomiems netikėtumams.
Baigęs dėlioti paskutinius taškus greičio ruožų stenogramose, Jono Pipiro ir Aisvydo Paliukėno ekipažas į ilgus išvedžiojimus apie plūstelėjusią šilumos bangą nesileido, tačiau patikino, kad vaizdas visoje trasoje yra „tvarkingas-žieminis“.
„Žinoma, jei šalikelėse būtų aukštos pusnys, kurias posūkiuose tam tikrais atvejais galima išnaudoti kaip papildomą atramą, būtų dar įdomiau, tačiau aptirpęs sniegas smulkmena. Visą trasų paviršių kausto ledas ir tai yra svarbiausia žinia“, - sakė A. Paliukėnas.
Vos prieš keletą dienų iš Dakaro maratono grįžęs Benediktas Vanagas taip pat patikino, kad vaizdas trasoje pakėlė ūpą.
„Šaltis per pastarąją savaitę atliko gerą darbą, įšalo dydis daugiau nei pakankamas. Testiniams važiavimams skirta atkarpa gavo kur kas didesnį krūvį, nei šeštadienį turės atlaikyti kiti septyni greičio ruožai, tačiau ir čia po visų ekipažų mankštos vaizdas buvo makslimaliai geras. Ant kelio paviršiaus yra balų, bet tai ko gero vienintelė bėda“, - pasidžiaugė B. Vanagas.
Ilgiausią nepertraukiamą lenktynininko stažą turintis Ramūnas Čapkauskas savo ruožtu pastebėjo, kad nors oro temperatūra primena buvusią prieš porą metų, trasų būklė yra nepalyginama.
„Nors žiemos lenktynėms skirtos sportinės dygliuotos padangos dirba kaip frezavimo peiliai, testiniame greičio ruože jos suformavo sąlyginai nedideles provėžas. Susipažinimo su trasa metu taip pat niekur nematėm jokių purvynių. Jei prognozės apie naktį spustelsiantį šaltuką pasitvirtins, ryt lenktynės bus tikrai smagios, nors tikslumo vertinant kintančias sąlygas neabejotinai reikės daugiau nei vasarą“, - kalbėjo lenktynininkas.
Šeštadienį „Žiemos ralio“ trasoje bus galima išvysti praktiškai visus pačius greičiausius Lietuvos ralio meistrus, kurių vairavimo technika kaip tik ir kuria užburiantį reginį kiekviename trasos kilometre, - Vytautą Švedą, Giedrių Notkų, B. Vanagą, Martyną Samsoną, R. Čapkauską, Eugenijų Sladkevičių, Justą Tamašauską, Giedrių Firantą ir porą pastarųjų metų Lietuvos čempionate greičio madas diktavusį latvį Janį Vorobjovą.
„Winter Rally“ techninės komisijos skaistykla
Be išimties visos profesionalios automobilių sporto varžybos prasideda nuo dalyvių akistatos su lenktynių sekretoriatu, o jų bolidų – su techninės komisijos ekspertais. Pastarosios vadovas Egidijus Janavičius sutiko kiek detaliau papasakoti, kam šis „filtras“ reikalingas ir kokias klaidas dažniausiai daro ralio meistrai.
Skirtingai nei gali pasirodyti paraidžiui šifruojant žodžių junginį „techninė komisija“, čia dirbantys oficialūs varžybų asmenys iš esmės nesigilina į jokius inžinerinius sprendimus.
„Svarbiausiais mūsų darbas – patikrinti lenktyninio automobilio saugos sistemas ir piloto bei šturmano ekipiruotę: ar nepažeisti saugos lankai ir diržai, ar veikia masės išjungėjas, ar kombinezonai ir šalmai turi reikiamas homologacijos žymas, etc. Atsidarę „kapotą“, tikriname tik tai, ar patikimai fiksuotas akumuliatorius, ar ugniasienėje nėra kokių nors angų, per kurias į saloną patektų liepsna. Mašinų su turbininiais varikliais atveju – užplombuojame „dirbtinio kvėpavimo aparatą“, jei vėliau kiltų ginčų dėl to, koks restriktorius buvo naudojamas. Jokių kitų dalykų, susijusių su automobilio važiuokle, transmisija ar panašiai mes paprastai netikriname ir nekvestionuojame“, – teigia E. Janavičius.
Tradiciškai šios procedūros metu „išbrokuojama“ labai nedaug mašinų, tačiau technikos ekspertas patikino, kad rimtų pokalbių su sportininkais būna.
„Aš daugiau nei dešimtmetį gilinuosi į sportinės technikos pasaulio subtilybes ir atskirų sistemų veikimo principus. Paradoksalu, tačiau lenktynininkai didelių klaidų dažnai daro iš pirmo žvilgsnio itin paprastuose dalykuose.
Ko gero didžiausia problema – supratimas kaip „dirba“ saugos diržai. Norint minimizuoti traumų tikimybę avarijos metu, būtina itin stipriai fiksuoti apatinius, per juosmenį einančius, diržus, nes automobiliui atsitrenkus į kliūtį žmogus slysta krėslu žemyn ir neria pro diržų apačią. Viršutiniai saugos diržai, gaubiantys pečius ir krūtinės ląstą, yra netgi šiek tiek mažiau svarbūs, nors juos taip pat reikia įtempti maksimaliai. Deja, gal trečdaliui sportininkų atsegus viršutinius diržus, kūnas iš esmės praranda fiksaciją saugioje pozicijoje“, – pabrėžė „Winter Rally“ techninės komisijos pirmininkas.
Mėgindamas užbėgti problemoms už akių, E. Janavičius kiekvieną pasitaikiusią progą primena greičio ruožo starte laukiantiems ekipažams šias tiesas ir, esant reikalui, dar kartą patikrina saugos diržų reguliavimą.
„Ačiū Dievui, pastaraisiais metais situacija pamažu gerėja. LASF organizuoja lenktynininkams seminarų ciklą, kurių metu nagrinėjamos atskiros automobilių sporto problemos. Tai tikrai duoda naudos, nes daugeliu atvejų klaidos daromos ne todėl, kad sportininkai negali sau leisti kokios nors brangios įrangos, bet todėl, kad trūksta žinių apie turimų daiktų naudojimą“, – teigė E. Janavičius.
Rytoj „Winter Rally“ ekipažų laukia nebe oficialūs ralio klausimai, o 7 greičio ruožai Utenos ir Molėtų apylinkėse. Organizatoriai žada įnirtingą kovą su daug staigių posūkių, tramplinų ir ilgų bei greitų tiesiųjų.
