„Simas Jasaitis švelnus, net per švelnus“, – atskrieja iš kitur.
„Ji juk fotografavosi erotinėje fotosesijoje , pažiūrėkite, dar ir dabar galima rasti“, – vainikuoja savaitgalio svarbiausią įvykį šis komentaras ir verdiktas, visuomenės akimis, pasileidėlei, išdrįsusiai iškviesti policiją, labai aiškus – ji pati išprovokavo.
Nepažįstu Oksanos Pikul, nepažįstu Simo Jasaičio. Ar O. Pikul mano herojė? Tikrai ne. Nesimpatiškai atrodo, kai viešai pliekiasi dvi Jasaitienės ir visi žino, kad kuriai nors vienai paslydus, kita dar pamurkdys giliau.
Netgi laukia šios melodramos, o Simo artimieji dreifuoja nuo vienos prie kitos, pagal situaciją. Tokia ta kaina už glamūrinį spindesį ant žurnalų viršelių – jei karts nuo karto užpildai jų turinį, tai ir ašarom žurnalų puslapius teks laistyti.
Tik aš ne apie tai. Viešumas turi savo taisykles ir kainą, man regis, jau visi tai Lietuvoje supranta. Bet ar mes suprantame, kad ši istorija yra ne apie Simą ir Oksaną, o apie mus?
Duodu kairę ar dešinę ranką nukirsti, ausį ir net nosį, kad jei aš iškviesčiau policiją panašiomis aplinkybėmis ir jei tai netyčia taptų žinoma viešai, absoliuti dauguma sakytų – pati kalta, jūs tik pažiūrėkit, kaip ji drįsta šitaip klausinėti, nepatyli... tai ir prisikalbėjo. Kliūtų visoms ir kliūna net ir nežinomoms moterims, kurios prabyla apie smurtą artimoje aplinkoje.
Skirtumas tik toks, kad domėjimasis mažiau žinomų ar nežinomų moterų gyvenimu būna tūkstančiais kartų menkesnis už tą, kokį sukėlė Pikul ir Jasaičio asmeninė drama.
Niekas nenutekino žiniasklaidai informacijos ir niekam nebuvo labai įdomu, kad fitneso trenerę nuo 2015 m. persekioja jos buvęs partneris. Reikėjo, kad vyras ją apipiltų benzinu ir vos nepadegtų vaiko akivaizdoje.
Aš lygiai taip pat atsiverčiau komentarus, nes juk tokiu atveju žmonės turėtų būti aukos pusėje. Tačiau net ir po tokio poelgio interneto komentatoriai netvėrė savo kailyje: juk vargšą vyrą ji pati turėjo privesti prie tokio elgesio, nes už nieką vyrai šiaip benzinu nesipilsto. Neliko nepastebėta, kad moteris naudoja daug grimo (suprask – nerimta) ir kad jos kūnas buvo dailintas plastikos chirurgų (padorios moterys juk to nedaro).
Komentarai yra atskiras pasaulis, gal ir neverta jo sureikšminti. Tačiau nukentėjusi nesulaukė ir realios valstybės pagalbos, kad ją persekiojantis vyras nesilaiko teismo apribojimų nesiartinti, o valstybė jai neskyrė apsaugos, nors moteris to prašė. Kas būtų buvęs atsakingas, jei moteris būtų užsiliepsnojusi vaiko akivaizdoje? Ar reikia laukti, kad ant moters rankų atsirastų ryškių sumušimo žymių ir tik tada skambutis policijai bus pateisintas žiaurios visuomenės akyse?
Jei jums atrodo nekorektiškas šių istorijų sugretinimas su tuo, kad prieš metus nuo savo artimiausių žmonių rankos žuvo Matas, atsiprašau. Bet man atrodo, kad smurtą Lietuvoje ir visas nelaimingas ir net tragiškas istorijų pabaigas vienija abejingumas, stereotipai ir nebaudžiamumas.
Smurto artimoje aplinkoje mastas Lietuvoje yra didžiulis. Ir lietuviai mano, kad jei prieš moterį pakėlė ranką jos partneris, ji pati tai išprovokavo. 2017 m. RAIT duomenimis, kas antras lietuvis mano, esą nuo smurto nukentėjusiosios žinojo, į kokius santykius veliasi (51 proc.), jos „sutirština spalvas“ (53 proc.) arba pačios išprovokuoja partnerio smurtą (53 proc.)
Šiandien yra 2018-ųjų pradžia, tikrai niekas iš esmės nepasikeitė.
Seimas, politikai, žinodami tokias visuomenės nuotaikas, kai smurtas prieš moteris nesureikšminamas, taip pat dangstosi keistais argumentais ir štai, pavyzdžiui, neratifikuoja tarptautinių susitarimų.
Kad Seimas ratifikuotų Stambulo konvenciją, įpareigojančią valstybes vykdyti smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevenciją, užtikrinti aukų apsaugą bei smurtautojų baudžiamąją atsakomybę, marškinius plėšosi... užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Bet ne... nė iš vietos. Ir šioje kadencijoje jokių prošvaisčių.
Nors smurto artimoje aplinkoje atpažinimo atvejų yra daugiau, moterys drąsesnės, jos ryžtasi netylėti, tačiau Lietuvoje per metus nuo artimojo rankos žūsta mažiausiai 10 moterų. Daugybę metų visa oficiali statistika rodo, kad moterys sudaro absoliučią daugumą nukentėjusiųjų ir smurtas artimoje aplinkoje beveik neabejotinai vyksta lyties pagrindu. Taip, yra smurtaujančių moterų, tačiau skaičiai yra nepalyginamai mažesni.
O kur smurtas prieš moteris, ten dažniausiai yra ir vaikai.
Kraupu klausytis Mato motinos ir patėvio kaltinimų vienas kitam, prieš metus juos gyvus būtų užsmaugusios berniuko kaimynės , tetos, pažįstamos ir nepažįstamos, bet kai Matas skundėsi, jo niekas negirdėjo. Kad Mato motina vaitojo daužoma sugyventinio, kaimynai pripažino tik jau po tragedijos.
Taip, ji neigė smurtą prieš save, neigė, kad sugyventinis smurtavo prieš jos vaiką, bet smurtas artimoje aplinkoje yra toks sumautai subtilus dalykas. Visų moterų, kurios patyrė net ir ne fizinį, o tik psichologinį, policijai niekaip neįrodomą, smurtą, pasakojimai labai panašūs – daug metų jos jautėsi nieko negalinčios pakeisti, silpnos, priklausomos.
Jautėsi kaltos, kad prieš jas smurtaujama. Vienos atsitokėjo tada, kai kilo grėsmė vaikams. Kitas ištraukė dar kokios nors aplinkybės ar laiku pasirodžiusi pagalba iš šalies. Kitos sugebėjo neužsibūti tame rate, buvo stipresnės, savarankiškesnės. O kitų ir jų vaikų tiesiog niekas neištraukė. Net kreipimasis pagalbos. Prisimenate tą vieną skaudesnių atvejų, kai buvo nužudyta keturių vaikų motina? Ir į kokį pragarą pateko savo vaiką šitaip pražudžiusi Mato motina?
Atrodė, kad berniuko, kuriam būtų sukakę penkeri, tragedija bus toks esminis poslinkis atpažįstant smurtą, traukiant iš jo. Neliks abejingumo.
Taip, tai štai tie, kurie ir buvo kitokio požiūrio į vaikus stūmikai, tapo dar labiau motyvuoti. Matą jie pamilo kaip savą vaiką ir verkia dėl jo kaip dėl savo. Tačiau visiems kitiems entuziazmo pakako neilgam. Po daugybės metų negebėjimo susitarti dėl smurto prieš vaiką apibrėžimo, gimė vadinamoji Mato reforma, tačiau juk ją turės įgyvendinti tie patys žmonės... Štai čia ir prasideda.
Reforma juk judina apačias, bus pokyčių, reikės prisiimti atsakomybę. Tad nepatenkintieji eina, skundžiasi Seimo nariams, kad ministro Lino Kukuraičio reforma bloga. Šalia šių skundų – didžiulės baimės akys, nes šiai reformai pinigų neliko. Nusibodo kartoti, kam pinigų teko, bet gavę iš Sauliaus Skvernelio daugiau nei kiti policininkai dabar nežino, ar jie apskritai nuo liepos 1-osios galės apklausti vaikus, nes apklausos turi vykti privalomai dalyvaujant psichologams. Psichologų nėra. Jiems atsirasti pinigų neskirta.
Be to, pažiūrėkime ne idealistiškai, o realistiškai lietuviškai.
Pavyzdžiui, po Mato mirties buvo konstatuota, kad pareigūnai neatliko savo pareigų, bet pradėtas tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 229 straipsnį dėl tarnybos pareigų neatlikimo nutrauktas. Tyrimas nutrauktas, kadangi pareigūnai neatrado priežastinio ryšio tarp vaiko mirties ir pareigų neatlikimo. Gūžčioja pečiais advokatas Karolis Rugys, kaip galima nematyti priežastinio ryšio tarp to, jog vaikas skundėsi, netylėjo, tarnybos žinojo, daug žmonių žinojo, bet jis galiausiai dar kartą siaubingai sumuštas mirė.
K. Rugys sako, kad ir dabar tokia pat situacija gali pasikartoti ir tik atsitiktinumo dėka nėra antro ar trečio Mato.
Bet juk tik nuo mūsų, nuo žmonių, priklauso, pasikartos tai ar ne. Įstatymai gali būti patys geriausi ir net pagal tuos pačius, dabar galiojančius, Matas būtų galėjęs gyventi. Jei kas nors būtų jį girdėjęs ir už jį „pasirgęs“.
Todėl visi pagalbos skambučiai svarbūs. Už apgaulingus laukia atsakomybė, bet tokių realiame gyvenime – vos vienas kitas. Ir prieš leidžiant strėlę O. Pikul pusėn, aš kelissyk pagalvočiau, o jei man taip? Ir jei mane taip? O jei mano dukrai kada nors taip? O jei tą istoriją stebi moteris, kuri ne tokia drąsi, ne tokia apsukri, ne tokia savarankiška, ne tokia puikiai galinti už save pakovoti?
Ar todėl, kad krūtinė – netikra, o lūpose per daug silikono, gal vis dėlto neskambinti?