Keturis „Oskarus“ laimėjęs ir dar trylikai JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimų nominuotas kino kūrėjas kviečia į itin sudėtingą bei labai intelektualią kelionę po žymiojo Votergeito skandalo užkulisius su savo mėgstamu aktoriumi Tomu Hanksu priešaky.
Apie ką mes čia...
Daugybę skaitytojų turinčio dienraščio „The Washington Post“ leidėja Kei Greham ir jo redaktorius Benas Bredlis atsiduria labai keblioje situacijoje – jie gauna itin slaptą informaciją apie Baltųjų rūmų melą, kuris tęsiasi beveik trisdešimt metų. Tačiau paviešinus jiems žinomą tiesą, jie abu ne tik gali prarasti savo darbus, bet ir atsidurti visai nepavydėtinoje situacijoje stoję prieš savo šalies valdžią.
Prasideda ilga ir gana įtempta kova su savo asmeniniais įsitikinimais bei dvejonėmis, nuo kurių priklauso svarbiausias žurnalistikos bruožas – tiesos skleidimas visam pasauliui.
Kūrinio turinys
Stevenas Spielbergas daug kartų yra įrodęs, jog jis yra universalus kino kūrėjas, kuriam puikiai sekasi režisuoti nuotykių filmus, įvairiausius mokslinės fantastikos žanro projektus, stiprias dramas ir net subtilias kriminalines komedijas su kvapą gniaužiančiomis pasakomis. Todėl belaukiant jo naujosios juostos „Valstybės paslaptis“ buvo ramu. Tai nebe pirmas tokio pobūdžio filmas, kurį Stevenas Spielbergas režisavo.
Kaip pavyzdį pateiksiu 2005 metų įtampos nestokojantį „Miuncheną“, biografinę dramą „Linkolnas“ bei prieš dvejus metus pasirodžiusį itin stiprų politinį trilerį „Šnipų tiltas“. Visi paminėti filmai buvo puikiai surežisuoti ir pateikti žiūrovams ganėtinai paprastu, bet kartu labai patraukliu būdu. Tai dažnai sužavi, žiūrint šio režisieriaus filmus, kurie gali būti labai rimti, bet kartu skirti net ir visiškai eiliniam kino lankytojui, kuris atėjo papramogauti.
Tačiau su šiuo filmu viskas yra kitaip. Asmeniškai man tai labai sunki ir netgi teigčiau, šiek tiek nuobodi drama. Čia nėra jokios įtampos, visiškai nėra Steveno Spielbergo filmams būdingų manevrų su herojais, norint įtraukti žiūrovą į rodomą veiksmą, o tik sausas faktų konstatavimas ir „The Washington Post“ darbo užkulisių rodymas. Nesakau, kad tai yra blogai, nes manau, jog kaip tik yra įdomu iš vidaus pamatyti visą šio leidinio darbo specifiką, bet visgi ne vien tai turėjo būti akcentuojama beveik dviejų valandų trukmės filme.
Daug žadanti juostos pradžia, kurioje buvo rodomi kariniai veiksmai, iš karto praranda svorį, kai prasideda pagrindinis filmo siužetinės linijos veiksmas. Tai ilgų ir ne itin patrauklių pokalbių virtinė, kurią labai dažnai gelbėja du pagrindiniai filmo personažai – Kei Greham ir Benas Bredlis.
Abu šie personažai leidžia suvokti žurnalistinę etiką, nes tai pats svarbiausias šio sunkaus ir pavojingo darbo aspektas. Smagu žiūrėti į jų nesutarimus, bandymus surasti kompromisą ir padėti vienas kitam nelengvoje kovoje su Baltaisiais rūmais. Tačiau, atmetę jų kaip darbuotojų pavidalą, gauname visiškai nykius ir nepatrauklius herojus, kuriems neprijaučiame. Nėra paaiškinami ir kai kurie jų sprendimai bei kai kurių veiksmų motyvai, nėra jie pristatomi iš paprastosios, žmogiškosios pusės. Todėl visiškai neįmanoma suvokti šių žmonių moralinių principų.
Ir tai man yra labai keista, nes beveik visuose Steveno Spielbergo režisuotose filmuose daug dėmesio buvo skiriama žmonėms, personažams, jų portretams. O čia mes gavome kažkokį neaiškų herojų siluetą, kurį, matyt, mes patys turėtume nuspalvinti, žiūrėdami į juos per savo prizmę.
Bendras filmo pastatymas yra labai tvarkingas. Filme gerai parodyta to laikotarpio politika, Votergeito skandalo užkulisiai ir, žinoma, bendras tiek žmonių, tiek žurnalistų požiūris į Baltuosius rūmus. Bet visgi tyrimas, kurį atliko šiame filme, nė iš tolo neprilygsta panašioms juostoms kaip 2015 metų „Oskarą“ geriausio filmo kategorijoje pelniusiai „Sensacijai“ ir, mano nuomone, pačiam geriausiam visų laikų politiniam trileriui, 1976 metais pasirodžiusiam režisieriaus Alano J. Pakulos filmui „Visa prezidento kariauna“.
Čia man tiesiog pritrūko dinamikos ir įtampos, kuri galėtų iškelti visą rodomą veiksmą į žymiai aukštesnį lygį. Tačiau nesakau, kad čia yra blogas filmas. Jis tiesiog yra kitoks, nei ankstesni režisieriaus projektai. Ir matyt dėl to man irgi yra sunku jį priimti. Bet apskritai, jį žiūrėjau ganėtinai maloniai, nors ir netrūko nuobodžių momentų.
Rekomenduočiau jį tiems, kurie mėgsta politines dramas ir filmus apie žurnalistų darbą. Tačiau nereikia pamiršti ir to, jog tai vienas iš devynių „Oskarui“ geriausio filmo kategorijoje nominuotų filmų, todėl ir kino gurmanai tikrai privalo jį įvertinti. Pramogos ieškotojams, deja, teks rasti kitą filmą, kuris nesukeltų diskomforto peržiūros metu.
Techninė juostos pusė
Kas jau kas, bet Stevenas Spielbergas nuo savo pirmojo vaidybinio filmo „Dvikova“ pasižymėjo kruopštumu. Kurdamas kiekvieną savo filmą, režisierius didelį dėmesį skiria detalėms, kad jo juostos atrodytų autentiškai ir gyvai. Ir čia jis irgi nepadarė gėdos. Jis tiesiog nuostabiai atkūrė rodomą laikotarpį, pasitelęs natūralias dekoracijas, herojų kostiumus, automobilius ir lokacijas, grimą bei šukuosenas. Galima teigti, jog tai yra vizualiai skaniai atrodanti drama, kuri leidžia su malonumu pasinerti į Votergeito skandalo užkulisius.
Operatoriaus darbas puikus. Bet kaip kitaip, gi filmo operatoriumi tapo ilgametis režisieriaus draugas Januszas Kaminskis, kuriam bendradarbiavimas su Stevenu Spielbergu atnešė du „Oskarus“. Man labai patiko filmavimo rakursas, kuris buvo šiek tiek perkreiptas, jog žiūrint filmą atrodė, kad stebiu veiksmą būdamas už kokio nors personažo nugaros ir tuo pačiu pats dalyvauju veiksme.
Filmo garso takelis pakenčiamas. Taigi, man tai nebuvo kažkas ypač gero, nors muziką filmui parašė legendinis penkių „Oskarų“ laureatas Johnas Williamsas. Tie, kas nežino, tai žmogus, kuris parašė muziką „Indianos Džounso“ franšizei, „Žvaigždžių karų“ sagai, pirmoms „Hario Poterio“ dalims ir beveik visiems Steveno Spielbergo filmams. Tiesiog trūko įtemptų kompozicijų, galinčių sukurti dramatiškesnę aplinką ir tuo pačiu suteikti filmui gyvesnių momentų.
Viskas gerai su garso montažu ir vaizdo montažu. Pati filme papasakota istorija yra nuosekli, vientisa ir iš esmės žiūrisi sklandžiai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai filme džiugino. Pagrindinį vaidmenį juostoje atliko svajonių duetas – Tomas Hankas, kuris jau penktą kartą dirba su režisieriumi, bei net 21 „Oskaro“ nominaciją ir tris JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimus pelniusi Holivudo diva Meryl Streep. Abu buvo nepriekaištingi ir kaip visuomet žavingi, todėl daugiau nieko ir nepasakosiu. Manau, patys suprantate, jog tokie aktoriai pas tokį režisierių tiesiog negalėtų blogai suvaidinti.
Antraplanius vaidmenis atliko visas būrys žinomų kino veidų kaip Sarah Paulson, Bobas Odenkirkas, Bradley‘is Whitfordas, Bruce‘as Greenwoodas, Alison Brie, Carrie Coon, Jesse‘is Plemonsas, Zachas Woodsas ir net Michaelas Stuhlbargas.
Akivaizdu, jog jų laikas ekrane buvo gana ribotas, todėl atsiskleisti beveik niekam iš jų nepavyko taip, kaip norėtųsi, bet apskritai, kiekvienas iš jų atliko savo funkciją gana gerai ir paliko gerą įspūdį vystantis bendrai siužetinei linijai.
Verdiktas
„Valstybės paslaptis“ – ganėtinai niūrus ir visiškai Stevenui Spielbergui nebūdingas kino filmas, kuris savo rimtai vystoma siužetine linija leidžia susipažinti su visiems puikiai žinomu Votergeito skandalu, pasauliui atskleidusiu nemažai tiesos apie Baltųjų rūmų melą.
Filmo koziriu tampa stipri Tomo Hankso ir etatinės „Oskaro“ nominantės Meryl Streep vaidyba, kruopščiai atliktas darbas autentiškai atkuriant rodomą laikotarpį, įdomus ir į visą įvykių virtinę įtraukiantis operatoriaus Januszo Kaminskio darbas bei taikli žinutė apie nelengvą žurnalistų darbą.
Filmo anonsas:
