J. Čekuolis buvo tas žmogus, kuris paragino A. Čekuolį vesti antrą kartą. Su tėvu ir sūnumi kalbame apie jų keliones po pasaulį ir svarbiausią – gyvenimo kelionę.
Gyvenimo troškulys
„Aš ieškojau įvairovės. Toks nykus gyvenimas Ukmergės apskrityje, Širvintų valsčiuje, Kielių seniūnijoje, ant sienos su Lenkija buvo. Buvau godus naujo, didelio, spalvingo gyvenimo, o tai buvo įmanoma tik kelionėse. Tuo metu į keliones sovietinės priespaudos metais buvo įmanoma leistis tik įstojus į laivyną“, – pasakoja A. Čekuolis.
Kalbamės su p. Algimantu jo namų kiemelyje, aplinkui siaučiant vasaros vėjui ir retkarčiais skimbčiojant ant stalo dedamų arbatos puodelių garsui. Tiesą pasakius, šis interviu toli gražu neprimena klausimų ir atsakymų serijos.
„Supratau, kad turiu daryti gyvenimo išpažintį. Ne pastarųjų savaičių, o viso gyvenimo – tik ne visiems užtenka kantrybės išklausyti“, – sako jis ir tampa aišku, kad laikas šią akimirką – visiškai beprasmis, o mūsų paruošti klausimai apie tėvo ir sūnaus santykius turės palaukti savo eilės.
Išpažintis
Ponas Algimantas kalbėti pradeda iš toli, nukeliauja į tuos metus, kai dar vyko Antrasis pasaulinis karas, o jam pirmą kartą, būnant vos 12 metų, teko leistis į kelionę. Sąlyginai neilgą, tik į kitą kaimą, bet jau vien tai, kad ji išlikusi p. Algimanto atmintyje, reiškia, jog kelionė buvo svarbi.
„Visiems rekomenduoju keliauti, nes keliaujant bręstama greičiau, nei kaip mums čia dabar sėdint sodelyje, – šmaikštauja jis. – Būdamas vaikas planavau, kaip nukeliausiu laiveliu į Afriką. Upeliu nuplauksiu iki Šventosios, Šventoji įteka į Nerį, Neris – į Klaipėdą, o Klaipėda jau prie jūros. Aišku, laivelio nenunešiau net iki to upelio.“
86 metus skaičiuojantis p. Algimantas pasakoja apie ne vieną savo gyvenimo kelionę – į jas leidosi kaip jūrininkas, vėliau – kaip žurnalistas, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę – jau ir kaip gidas.
„Grįžus į laisvą Lietuvą nebuvo aišku, kur man pasidėti. Pradėjau vežioti turistus po pasaulį, tapau grupių vadovu. Su jomis aplankiau apie dvidešimt šalių visame pasaulyje. Girdėjau šnabždesius apie savo tariamai žvalgybinį darbą sovietiniais laikais. Galiu drąsiai pasakyti – man Maskva buvo uždraudusi bet kokia žvalgyba užsiimti, nes gerai rašiau. Jiems buvo nenaudinga, jei mane išmestų iš užsienio šalies, kurioje dirbau.
Žurnalistas, jei būtų šnipas, pradėtų matytis po pusės metų, tada po metų ar dvejų jis būtų išmestas už savo veiklą. Aš ketverius metus praleidau Kanadoje, aštuonerius – Kuboje, dar ketverius – Ispanijoje ir penkerius – Portugalijoje. Iš niekur manęs neišmetė, o Portugalijos prezidentas ir Ispanijos karalius man įteikė po ordiną. Jei tą parašysite, man viskas bus atpirkta“, – pabrėžia žinomas žurnalistas.
Kelionės po pasaulį – praėjęs etapas
Neabejotinai visas šio žmogaus gyvenimas – viena didelė kelionė, apie kurią dar bus parašyta ne viena knyga. Tačiau pats jų autorius atvirai sako, kad kelionės liko praeityje.
„Į keliones žiūriu pagarbiai, bet ne maldininkiškai. Man nėra tikslo nutrinti kojas vaikštant pėsčiomis. Neturiu tikslo pririnkti suvenyrų, nors vieno kambario siena tam ir skirta. Ten ispaniškas kardas guli greta vėžlio kiauto, bet ne muziejus čia, kad viską surūšiuotum.
Dabar man jau nebesinori važiuoti niekur – nebetraukia. Juk kelionės reiškia rūpesčius. Pagrindinius pasaulio taškus mačiau gyvai, dar geriau juos pamačiau per televiziją“, – tvirtai sako jis, karjerą televizijoje įvardydamas kaip vieną iš savo kelionių. Ir čia pat retoriškai paklausia: „Ar čia kelionės? Mano gyvenimas taip ėjo.“
Žmona sužavėjo nuolankumu
Tame aktyviame gyvenime, kurio didžiąją dalį sudarė kelionės, vis tik atsirado vietos ir šeimai. Susipažinęs su savo būsima žmona, medicinos studente, p. Algimantas ją išsivežė į Kubą, kur ir gimė pirmasis vaikas – dukra.
Paklaustas, kaip išsirinko žmoną, iš karto sako, kad patiko jos paprastumas, nuoširdumas ir nuolankumas: „Buvo svarbu, kad manęs klausytų. Visgi mano žodis šeimoje turėjo būti lemiamas.“
Nors vėliau, jau šio interviu tęsinyje, p. Algimanto sūnus Justinas atskleis, kad gal ir ne tėvas jų šeimoje buvo ta griežtoji pusė, tačiau išlaikykime intrigą iki galo. Tuo metu p. Algimantas juokiasi, kad gal jau metas prisiminti klausimyną ir grįžti prie temos. Taigi, interviu įgauna įprastą formą.
- Ar skyrėte savo vaikams pakankamai laiko?
- Vaikai mane matė tikrai retai. Jie brendo tada, kai aš daug dirbau ir keliavau. Atrodė, kad esu blogas tėvas, nes sukuosi darbuose nuo ryto iki vakaro. Tik šeštadieniais nuvažiuodavome prie jūros ar į kalnus. Visgi tėvas bendrauja su sūnumi ne tik jį mokydamas, bet ir kai jie kartu žvejoja nekalbėdami. Vaikai yra nepaprastai pastabūs, jie mato, kaip tėvai tarpusavyje bendrauja, ir supranta, kad ant tėvo pečių laikosi finansinė pusė. Žinoma, vertinant motinos darbą namuose, ji padaro daug daugiau nei vyras.
Paskaičiavau, kad mano sūnus Justinas mokėsi 8 mokyklose. Todėl buvau labai šokiruotas, kai jis įstojo į Vilniaus universitetą, o prieš pat egzaminus išstojo. Po to padėjau jam įstoti į kitą universitetą – jis vėl iš ten pabėgo. Visoje mūsų šeimoje, kad ir kaip žiūrėsi, nėra nė vieno, kuris nebaigė aukštojo mokslo. O paskui pagalvojau, kad jam tikriausiai nusibodo trinti užpakalį į tuos mokyklinius suolus, bet kartu jis tiek daug išmoko keliaudamas, kad to universiteto jam nebereikėjo.
- Kas svarbiausia, norint užauginti asmenybę?
- Tik tavo paties pavyzdys. Kiek bandžiau auklėti kalbomis... jos tiesiog neveikė. Labai gerai veikia įdomūs arba įdomiai pateikti pavyzdžiai. Neturi būti rimto veido arba grasinančio tono auklėjant vaiką. Tiktai juokais gali kažko pasiekti. Ir jokiu būdu negalima vaikų lupti, net kai jie išveda iš kantrybės. Vaikas visada nori išprovokuoti, taip jis tikrina jūsų ribas. Jei už tą prasikaltimą vaikas gaus lupti, jis bus laimingas sujaudinęs jus – tą visagalį asmenį. Tada jis įvertins, kaip kitą kartą tai gali vėl pakartoti.
- Nepriekaištavote sūnui, kad neskubėjo tuoktis – tai padarė sulaukęs 41 metų?
- Priekaištauti neturiu teisės, juk ne aš su ta moterimi gulsiuosi į lovą.
- Jūsų nuomone, lengviau auginti mergaitę ar berniuką?
- Mano atveju – mergaitę.
Su muzikos vadybininku Justinu Čekuoliu kalbamės atskirai, jo tėčiui nedalyvaujant pokalbyje.
- Ar sunku turėti tokį tėtį kaip Algimantas Čekuolis?
- Nėra sunku, greičiau – komplikuota, nes visa mano gyvenimo pradžia dėl jo darbo prabėgo keliaujant. Net pirmuosius žodžius ištariau ne lietuvių, o portugalų kalba. Būdamas paauglys jau buvau apvažiavęs pusę pasaulio ir mokėjau keturias užsienio kalbas. Tiesa, nusibosdavo faktas, kad visada, kad ir kur gyventume, būdavau užsienietis.
- Vertinote suteiktą galimybę pamatyti pasaulį?
- Pradėjęs savarankiškai gyventi įvertinau visas iš tėvo gautas pamokas. Ko tikrai tėvas išmokė – trokšti žinių. Abu daug dalykų žinome paviršutiniškai, nes bandome suprasti kuo daugiau, tačiau tik jų pagrindinius principus.
- Pasakykite atvirai – o tėtis turėdavo jums laiko?
- Nedaug to laiko turėjo, bet gyvendami Ispanijoje 1981–1986 metais rasdavome laiko ir kartu nuvykti paslidinėti ar prie jūros. Jis nuveždavo mane į mokyklą, kartais parveždavo, o paskui išvykdavo į savo darbus ir mes jo nematydavome. C’est la vie (iš pranc. toks gyvenimas – red. past.).
- Ponas Algimantas interviu sakė, kad jo žodis šeimoje – lemiamas. Ar jis buvo griežtas?
- Ne, juk nepamirškime: šeimoje tėvai yra du. Mama man ir sesei turėjo didelę įtaką. Taisyklių ribos buvo plačios, bet jei jas peržengdavome, buvo blogai. Per savo maišto periodą buvau ir prisidirbęs. Mama gal net buvo griežtesnė nei tėvas.
- Ar skiriasi Algimantas Čekuolis televizijoje ir namie?
- Kuo toliau, tuo labiau panašėja (juokiasi). Abu yra autoritetingi, turi ką pasakyti ir mėgsta kalbėti. O jis iš tiesų turi ką pasakyti – sugeba sudėtingą informaciją pateikti paprastai.
- Sakote, kad specialiai pasirinkote kelią, kuris būtų kuo mažiau susijęs su jūsų tėčio profesiniu keliu. Taip išreiškėte savo maištą?
- Norėjau, kad ir mano obelis būtų graži ir matoma, o ne stovėtų šešėlyje. Sąjūdžio laikotarpiu man buvo iš tiesų sudėtinga, kai tėvas buvo matomas. Įsivaizduokite, kas būdavo, jei mokykloje prisidirbdavau. Visi primindavo, kad esu Algimanto Čekuolio sūnus.
Palengvėjo, kai išvykau iš Lietuvos – galėjau susiformuoti savo identitetą. Tėvas buvo viena linija, o aš jau brėžiau savąją. Vėliau nusprendžiau grįžti į Lietuvą, nes nebenorėjau būti užsieniečiu. Gyvendamas užsienyje tapau daug didesnis Lietuvos patriotas, todėl turėjau tikslą grįžti čia ir prisidėti prie pokyčių.
- Ar žinote, kokį įvykį tėtis interviu itin pabrėžė kalbėdamas apie jus?
- Sudaužytą mašiną (juokiasi)?
- Ne, nebaigtą universitetą.
- Iki šiol dėl to kompleksuoju. Vienintelis visoje šeimoje neturiu aukštojo išsilavinimo – neturiu tai žyminčio popieriaus ir tėvas dėl to burba. Bet mano pasirinkta kryptis – kita.
Panaudojau visą savo patirtį, sukauptą užsienyje. Kokia reklama yra ir kokį poveikį ji daro, suvokiau labai anksti. Kūrybos ir verslo mišinys man labai patiko. O tais laikais, 1998 metais, Lietuvoje niekas šių dalykų nemokė. Tiesa, tėvas norėjo, kad būčiau teisininkas. Ir aš trumpai teisę studijavau, bet negalėjau žiūrėti į vadovėlius, kurie dar citavo Leniną, o ir elgesys su studentais nepatiko – su mumis kalbėjo kaip su žemesnės kastos atstovais. Metęs išbandžiau ne vieną darbą, paskui vėl bandžiau stoti į universitetą. Tik tuo metu jau aktyviai dirbau pramogų versle ir tapo aišku, kad po naktinio darbo negaliu kokybiškai gilintis į studijas. Reklamos versle dirbau 13 metų.
Visą interviu skaitykite IKONA.TV portale čia.
