Tiesa, apie amerikiečius čia parašiau šiaip sau. JAV, kaip ir visame pasaulyje, valgo ir liežuvį, ir kepenėles, ir kitus skanius dalykus. O Lietuvoje liežuvis – nuo seno pripažintas delikatesas, būtinas švenčių atributas.
Galima, žinoma, liežuvį tiesiog įmesti į puodą, pavirti ir šveisti. Bet kur kas gardžiau prieš tai jį pamarinuoti.
Todėl imame šviežią jautienos liežuvį ir įtriname jį prieskoniais. Šiuo atveju tiks sausas marinatas – tai yra druska ir kiti prieskoniai, be jokios papildomos rūgštelės.
Sumaišome druską ir džiovintus mairūnus – jie šiuo atveju labai tinka. Įberiame juodųjų pipirų žirnelių. Šiuo mišiniu įtriname liežuvį.
Stambiai supjaustome svogūno galvą, didesnę morką, gabalą saliero, kelia skilteles česnako. Apdedame daržovėmis prieskoniais įtrintą mėsą. Dar užmetame kelis laurų lapus, kelis žirnelius kvapiųjų pipirų, pamaigome, pamasažuojame, ir uždengę dubenį statome liežuvį marinuotis.
Kuriam laikui? Trumpiausiai – parai, bet sausai užmarinuotą liežuvį galime laikyti iki trijų parų.
Praėjus šiam laikui, marinuotą liežuvį su daržovėmis perdedame į puodą, užpilame šaltu vandeniu ir statome virti. Nugraibome iškilusias putas.
Į užvirusį vandenį įberiame dar šaukštą druskos, puodą pridengiame ir, sumažinę kaitrą, verdame, kol liežuvis suminkštės. Virimo laikas priklauso nuo liežuvio svorio. Kilograminis liežuvis išverda per maždaug pusantros valandos, du kilogramus sveriantis gali virti ir tris.
Ar mėsa išvirusi, tikriname įbesdami šakutę į storiausią liežuvio vietą. Jeigu šakutė sminga lengvai – mėsa išvirusi. Dar viena patikimas būdas nuspręsti, jog liežuvis jau tinkamas – nuo jo pūslėmis atsikelianti stora oda.
Tada liežuvį traukiame iš sultinio ir tučtuojau pakišame po labai šaltu vandeniu, kaip virtą kiaušinį. Tokiu atveju lengvai nusilupa tiek kiaušinio lukštas, tiek liežuvį dengianti oda.
Atsargiai, nenusidegindami pirštų, nes mėsa vis dėlto karšta, liežuvį nulupame. Tada mėsą grąžiname į verdantį sultinį, kaitrą po puodu išjungiame ir paliekame, kol mėsa skystyje atvės.
