Atstumas nuo Kioto iki Kanazawos 224 km, kelias vingiuoja pro didžiausią (plotas 670 kv. km.) gėlavandenį Japonijos ežerą Biva. Bus kur apsižvalgyti, ne tik mėgautis ir taip nuostabiais Honšu vaizdais. Kelionės laikas nėra ilgas – 2 val. 8 min., bet pakankamas Kanazawos apžvalgos maršruto sudarymui. Kanazawa – nedidelis miestas, pagal plotą šiek tiek didesnis už Vilnių (468 kv.km vs. 401 kv.km), bet mažesnis pagal gyventojų skaičių (463.000 vs. 543.000).
Jei Kanazawos gyventojai turi įprotį deklaruoti gyvenamąją vietą prie Bivos ežero pakrantės, taip kaip vilniečiai daro Nidoje, gal skirtumas ir nebus toks didelis. Motyvo nežinau, gal deklaravus kitą gyvenamąją vietą šiukšlių išvežimo tarifas pasidaro mažesnis, o gal ir į traukinį pirmiau įleidžia. Tokia paklydusi mintis kilo, o ką, negalima? Kanazawai labai pasisekė per Antrąjį pasaulinį karą, JAV karinės oro pajėgos nebombardavo šio miesto, kaip ir Kioto. Turime būti dėkingi Jungtinių valstijų karinių oro pajėgų karo vadams už šį išmintingą sprendimą, todėl dabar galime pasigrožėti istoriniais kvartalais bei vietovėmis. Beje, Jungtinių valstijų karinių oro pajėgų užrašai ant lėktuvų ir kitos karinės technikos kelia didelį pasigerėjimą, iš tiesų netgi pasididžiavimą, kad turime tokius sąjungininkus. Viena iš kitų kelionių bus į Okinavą.
Pagrindinis mūsų draugiško vizito tikslas – Kenrokuen sodas, pradėtas kurti Maedų klano maždaug 1620 m. Kanazawa labai žavi savo senuoju Higashi-chaya geišų ir Naga-machi samurajų kvartalais, verta aplankyti ir pagrindinį turgų Omi-cho. Turistų patogumui mieste yra žiediniai autobusų (loop-bus) maršrutai. Dienos bilietas kainuoja 500 JPY (4,43 EUR) ir važinėji prie visų įžymybių. Atvykę į itin modernią Kanazawos geležinkelio stotį išėjome tyrinėti vietinio transporto sistemos bei loop-bus sustojimų. Po kelių minučių įtemptos analizės, autobusų sustojimų aikštėje suradome JR autobusą, kuriuo galėjome nuvažiuoti iki pat Kenrokuen sodo nieko nemokėdami papildomai.
JR dar turi ir savo autobusų tinklą įvairiuose miestuose, nors jų ir nėra daug. Turėdamas JR pasą, JR autobusais gali naudotis nemokamai. Jei kas nors važiuos iki Hirošimos, reikia įsidėmėti, kad vienas iš keltų iki Miyajimos (ten kur stovi epinis vandens toris-vartai, epinis Japonijos simbolis) irgi priklauso JR ir plaukti su JR pasu galima nemokamai. Sėdome į baltai mėlyną autobusą ir sklandžiai pajudėjome Kenrokuen sodo link. Mieste buvo ganėtinai šilta, virš 30 laipsnių. Autobuse vėsu ir gera. Bet kas gerai – greitai baigiasi ir tuomet būna dar geriau, kaip ir byloja šimtametė liaudies išmintis. Išlipus iš vėsaus transporto patraukėme į Kenrokuen sodą. Įėjimas labai pigus – 300 JPY (2,65 EUR), o vaizdas ir aplinka tiesiog pakerta kojas nuo pat pirmų žingsnių.
Su pirmuoju japonišku sodu susidurti ir išsižioti nuo jo grožybės teko jau vakar. Na, o Kanazawos sodas pranoksta bet kokias fantazijas. Taip ir norisi sušukti – eik tu sau, kaip čia gražu. Paprastas žmogus ir dar ne japonas nieko panašaus sugalvoti negalėtų. Suformuoti medžiai ir jų šakos atrodo kaip milžiniški bonsai. Iš tiesų jie taip ir auginami, soduose medžiai ir krūmai natūraliai neauga. Juos prižiūri darbštūs, reiklūs ir talentingi žmonės. Ir tai daro jau bemaž 500 metų.
Kaip žinia medžiai greitai neauga, sodo formavimas yra daug kantrybės ir darbo reikalaujantis darbas. Gražu buvo pažiūrėti kaip dirba sodo prižiūrėtojai: keturios moteriškės klūpėdamos ravėjo samanas ir pievą. Ravėjo su plonais peiliukais, praktiškai kaip su chirurginiais skalpeliais. Ir iš tiesų tai neravėjimas, tai pievos operacija, nuo sveiko kūno pjaunamos piktžolės. Lygiai taip pat su chirurginiu tikslumu vienas vyriškis švarino kanalą, jungiantį du tvenkinius. Visi pertekliniai meldai buvo išpjaunami ir išraunami sodo prižiūrėtojo tik pagal jo mintyse matomas linijas – harmoningai ir simetriškai abiejuose krantuose.
Įžymusis Kenrokuen dvikojis lanternas Bonsai, kurie per dideli auginti namie, auginami lauke
Aplankius sodą pasidarė aišku, kad tautas ir valstybes galima ir reikia vertinti pagal sodus. Parodykite kokie jūsų sodai, ir bus aišku kas jūs per žmonės esate. Rusija šiuo klausimu nelabai turi kuo didžiuotis.
Japonijos sodai dar turi ir praktinę reikšmę – pavėsiuose ten išties vėsu, galima atsipūsti nuo malonios vasariškos šilumos. Dar malonesnis atsipūtimas, kai sėdėdamas pavėsyje gali grožėtis įžymiuoju dvikoju Kenrokuen žibintu Kotoji Toro.
Va taip ir bėga nepastebimai laikas. Niekada nemėgau posakio „nužudyti laiką“. Absurdas kažkoks. Laikas yra vienas iš negausių ir brangių išteklių, kurio niekur nenusipirksi. „Nužudyti laiką“ sveiko proto žmogui turi skambėti panašiai kaip deginti pinigus arba dar makabriškiau – sprogdinti bombas turgaus aikštėse. O štai laikas praleistas Kenrokuen buvo viena iš geresnių laiko investicijų. Įsimins ilgam ir visiškai negaila, kad vėlgi reikės koreguoti vizito programą ir šiek tiek sumažinti lankomų vietų skaičių. Pažiūrėjus į žemėlapį priėjome išvados, kad reikia paaukoti Higashi-Chaya geišų kvartalą, juolab, kad geišų kvartalas yra ir Kioto senojo miesto dalyje Gione. O štai samurajų kvartalą programoje norėjosi išsaugoti ir aplankyti.
Išėjus iš Kenrokuen sodo ir perėjus į kitą gatvės pusę atsiduri prie Kanazawos 21-ojo amžiaus moderniojo meno muziejaus. Va taip vat – šimtametes tradicijas ir modernumą skiria viso labo gatvė ir kelios minutės. Kažkodėl atrodo, kad statant modernų muziejų nebuvo didelių klausimų dėl vizualinės taršos ir gretimybės su Kenrokuen sodu bei su atstatoma 16 amžiaus Kanazawos pilimi. Muziejus yra apvalios formos 112,5 m skersmens, vidinėmis stiklinėmis sienomis. Stiklinės sienos sumažina pastato dydį ir jis iš tiesų neatrodo didelis. Moderniam menui turi būti skirtas modernus pastatas.
Ypatingai žavias modernizmo apraiškas gali aptikti tiesiog gatvėje – tai yra šiuolaikinių japoniškų automobilių dizainas. Panašu, kad dizaineriai vykdo ilgalaikę televizorių dėžių evoliucine programa. Pradžia elementarių paprastos konstrukcijos kartoninių dėžių nuolatinio tobulinimo, pridedant metalo, plastiko, gumų, stiklo ir kitokių kompozitinių medžiagų. Dėžių vidus nuolatos pripildomas elektronika, visokiais kompiuteriais bei mechaniniais varikliais. Ir štai koks rezultatas gaunasi – du broliukai dėžiukai ant ratų. Vieno protėvis buvo Tauro televizoriaus dėžė, kito pirmasis Sanyo spalvotas televizorius.
Du gražuoliai - evoliucijos sėkmė Šiais laikais katalikų niekas nepjauna, žiūri tolerantiškai
Taip besidžiaugiant moderniais menais bei automobilių dizainu, pakeliui aplankydami šiuolaikišką katalikų bažnyčia, žingsniavome link samurajų kvartalo Naga-machi. Iki 1868 m. kol Japoniją valdė Tokugawos šiogūnų (karo vadų) dinastija , samurajai buvo vieni iš aukščiausių visuomenės sluoksnių. Jie buvo turtingi, turėjo didelius namus bei nemažą būrį patarnautojų. Situacija pradėjo keistis, kai 1868 m. valdžia iš šiogūno rankų buvo perduota atgal imperatoriui – Edo eros pabaiga ir imperatoriaus Meiji valdymo pradžia.
Samurajai pradėjo netekti pajamų šaltinių iš karo vadų, archajiška kariuomenės struktūra buvo pradėta modernizuoti pagal vakarietišką patirtį įskaitant ir naujausias technologijas. Samurajų kaip karių egzistavimas prarado prasmę.
Visa tai atsispindėjo ir Naga-machi kvartalo plėtroje. Nusigyvenę samurajai pardavinėjo savo turtą, namus su žemės sklypais ir dabar samurajų kvartale galima išvysti šiuolaikinių daugiaaukščių gyvenamųjų namų. Keliuose didesniuose ir gerai išsilaikiusiuose samurajų namuose dabar veikia muziejai. Žymiausias jų – Nomura House. Įėjimas mokamas , kaina 500 JPY (4,42 EUR). Visas namas alsuoja skrupulingai išsaugota senove – slankiojančios duris, kiparisinės lubos ir vidiniame kieme esantis 400 metų senumo nedidelis sodas su tekančiu upeliu, sotvarais, apsuptais per amžius nugludintais akmenimis. Tikra palaima turėti tokį kiemą.
Naga-machi kvartalas paliko labai gerą įspūdį. Užėjus į kvartalą iš karto pajauti gerą aurą. Atrodo, kad šioje vietoje galėtum įleisti šaknis ir nugyventi likusį gyvenimą. Ir apskritai Kanazawos miestas pasirodė itin malonus ir šiltas. Gera atmosfera tvyro visose aplankytose vietose. Norint geriau pažiūrėti ir susipažinti su miestu ir jo įžymybėmis reikėtų skirti bent jau 2-3 dienas. Mes gi praleidome nepilną vieną dieną ir po vizito Naga-machi patraukėme atgal į geležinkelio stotį. Kanazawos geležinkelio stotis pati iš savęs yra moderniosios architektūros paminklas. Net ir neplanuojant vizito į Kanazawą, o tik pravažiuojant pro šalį būtų verta trumpam išlipti ir apžiūrėti šią stotį. Prisiminus mūsų geležinkelio stotis net liežuvis neapsiverčia šį pastatą pavadinti stotimi. Po tokios kreivos asociacijos ir negera Dailydkos šypsena išlenda.
Tai ne stotis, tai panašiau į skraidančių bepiločių transporto priemonių terminalą. Jei Vilniuje ar Kaune kada nors statys naują geležinkelio stotį, tai reikės melstis, kad jis būtų kuo panašesnis į Kanazawos. Japonai mėgsta keliauti geležinkeliais, todėl daug dėmesio skiria stotims. Didesnėse geležinkelio stotyse būtinai bus prekybos centrai, restoranai, turizmo biurai, įvairios paslaugų įmonės. Svarbu, kad žmonės būtų patenkinti, patirtų kuo mažiau nepatogumų ir naudotųsi visomis paslaugomis.
Thunderbird ekspresas į Kiotą išvažiavo numatytu laiku 17.54. Grįždami iš Naga-machi kvartalo spėjome terminalo restorane suvalgyti vėlyvus pietus – soba ramen, keletą kitų ramenų (kainos nuo 700 iki 900 JPY) ir iš karto sėdome į traukinį. Nevalia vėluoti, kai viskas taip tikslu aplinkui. Į Kioto centrinę stotį grįžome 20.09 – viskas pagal grafiką. Į savo Inari stotį atvažiavome po pusė devintos, buvo jau visiškai tamsu. Gyvename privačių namu kvartale, daugiabučiai tik keli, todėl grįžtant namo gali sutikti vos vieną kitą praeivį. Visur tvyro tyla ir ramybė. Vakare šilta ir gera, virš 25 laipsnių šilumos, kur nors Graikijoje ar Italijoje bruzdėtų žmonės, klegėtų vaikai, būtų ruošiamos vėlyvos vakarienės, vyktų dideli veiksmai ir šurmulys. Čia gi nieko panašaus, tyla kaip Labanoro kaime trečia valanda nakties. Turbūt triukšmingiausi šio rajono gyventojai esame mes, nes einame gulti net po pusės vienuolikos nakties.
