Pastarosiomis savaitėmis įsismarkavus dramai tarp Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjungos ir LRT, nejučia piešiasi niūri Lietuvos ateities perspektyva toliau toleruojant žaliosios trijulės marazmus. Valstiečių partija sugebėjo per gana trumpą laiką visiškai sudaužyti bet kokias dėtas viltis į jų politinį judėjimą ir parodyti savo tikrąjį nomenklatūrinį veidą.
Kad nuramintų tautą ir apsidraustų nuo langų daužymo, Partija pasitelkia populizmą: šalies gyventojams numetė sausainį – vaikų pinigų pavidalu, priskyrė Lietuvą prie Šiaurės Europos valstybių ir taip pradėjo kurti skandinaviškąjį socializmą.
Kaip bebūtų keista plebėjai nerimsta ir neleidžia Didžiajam kultūros komiteto Pirmininkui mėgautis valdžios teikiamomis gėrybėmis. Vietoj to, kad tradiciškai žudytųsi ar krautųsi lagaminus, tauta išeina į gatves ir reikalauja galimybės oriai gyventi Tėvynėje. Jaunieji medikai ir už jų nugarų lėlių teatrą žaidžiantis raudonasis opozicionierius trikdo įgyvendinti iškrypėliškus brežnevinius planus.
Didžiajam Pirmininkui ir jo chuntai nelieka nieko kito tik kaip pasinaudoti rytietiška išmintimi ir mesti paskutinį savo kozirį – karą. Karą LRT! Tokiu būdu nukreipiant televizorių apglėbusių gyventojų dėmesį nors trumpam nuo realios padėties šalyje.
Karas gelbėjo režimą ir anksčiau: karas alkoholiui, karas cukrui ar karas „žolytei“ padėjo nusukti plebėjų galvas nuo tokių bereikšmių dalykų kaip esminė švietimo reforma ar socialinės nelygybės mažinimas.
Didysis Pirmininkas, matyt, nuoširdžiai žavisi Didžiuoju Prezidentu rytuose. Kaimynai yra puikiai įvaldę masių kontroliavimo meną, karas jiems tėra įrankis aptemdyti žmonių sąmones ir galutinai nubukinti vartotojiškumo subjaurotas makaules. Išorinių, jei nėra vidinių, priešų ieškojimas Gruzijoje, Ukrainoje ar supuvusiuose Vakaruose padejo sutelkti sergančią liaudį: gyventojai ryžosi susiveržti diržus, dar kartą nugalėti fašizmą visiems laikams ir, susikibus už rankų, žengti į šviesųjį rytojų.
Vykdydami tokią socialiai militaristinę politiką, valdantieji organai sugeba ne tik nukreipti gyventojų dėmesį nuo svarbių problemų, bet ir išmušti iš galvos visuomenės domėjimąsi ta pačia politika, paversdami ją visiška nykuma ir taip sustiprinti savo karaliavimo status quo šalyje.
Kai po poros dešimtmečių Vakarų valstybės pradės Marso kolonizaciją, valstietiškoji Lietuva pėdins atgal į Kolchozą. Vietoj ant dangoraižių kabančių kvietimų tapti kosmoso kolonistais, būsime stebimi Didžiojo Pirmininko plakatų. Viską matančios akytės daužys žmonių individualumą ir svajones. Kiekviena diena atrodys slegiančiai vienoda. Per radiją klausysimės kaip pagal laimės indeksą aplenkėme Šiaurės Korėją, atsisėdę supelijusiame fotelyje vartysime Partijos gerų naujienų laikraštį, vilkėsime uniforminius tautinius kostiumus, visada segėsime Partijos gandrelį, valgysime normuotą vandeningą duoną, džiaugsimės 600 kalorijų dieta ir nuoširdžiai dėkosime Partijai kartodami jos šūkį sau mintyse: „Stagnacija – tai progresas, draudimai – tai laisvė, bukumas – tai jėga.“
1949 metais britų rašytojas Džordas Orvelas išleido fenomenalų kūrinį apie pačių žmonių prigimtį, nematomus visuomenės iškrypimus – antiutopinį romaną „1984“, suteikiantį peno apmąstymams ir šiuolaikiniam skaitytojui. Veiksmas nukelia į menamą 1984 metų laikotarpį, kai pasaulis yra kontroliuojamas visą matančios ir gniuždančios metaforinės figūros – Didžiojo Brolio. Kūrinyje parodoma kaip žmonija gali išsigimti ir sunaikinti savo pačios žmogiškumą.
Galime džiaugtis tuo, kad rašytojas knygą laikė labiau įspėjimu visuomenei nei ateities pranašyste. Juk mąstantys individai visada stengsis užkirsti kelią matomai ar nematomai diktatūrai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.