Trejus metus savo zoologijos sode jie slėpė ir suteikė prieglobstį beveik 300 žydų ir sukilimo dalyvių, rašo biography.com.
Remiantis Antoninos dienoraščiu, ši didvyriška istorija yra virtusi filmu „The Zookeeper's Wife“ („Zoologijos sodo prižiūrėtojo žmona“), kurio premjera įvyko 2017 metais.
Per Adolfo Hitlerio valdymo apogėjų Janas Zabinskis ėjo Varšuvos zoologijos sodo direktoriaus pareigas ir nacių valdžios buvo paskirtas miesto parkų priežiūros vadovu. Jis taip pat slapta priklausė Lenkijos rezistentų judėjimui ir naudojosi savo profesine padėtimi, kad patektų į Varšuvos getą ir perduotų maisto žydams ar išgabentų žydus iš geto.
Nors Antonina žinojo, kad jos vyras dalyvauja pasipriešinimo judėjime, tačiau nė neįtarė tikrojo jo veiksmų masto. Iš tikrųjų Janas buvo labai aktyvus: jis paslapčiomis gabendavo ginklus, gamindavo sprogmenis, padėdavo nuversti traukinius ir net užnuodydavo mėsą, kuri būdavo tiekiama naciams.
Nors buvo užkietėjęs ateistas, Janas savo ryžtą padėti žydams grindė humaniškumu. „Aš nepriklausau jokiai partijai, ir okupacijos metais nesivadovavau jokios partijos programa, – teigė jis. – Mano darbai buvo ir yra tam tikros psichologinės jausenos pasekmė, pažangaus, humaniško auklėjimo, kurį gavau šeimoje ir Kreczmaro vidurinėje mokykloje, rezultatas. Daugelį kartų bandžiau analizuoti, kodėl žmonės taip nemėgsta žydų, ir negalėjau surasti jokių priežasčių, išskyrus dirbtinai suformuotas“.
Tačiau, deja, jam nepavyko išvengti kalėjimo. 1944 metais Janas dalyvavo Varšuvos sukilime, buvo sužeistas ir sučiuptas vokiečių. Kol jis kalėjo, jo žmona Antonina su sūnumi Ryszardu toliau zoologijos sode glaudė žydus.
Antonina, kuri buvo uoli katalikė ir per Rusijos bolševikų revoliuciją neteko savo tėvų, asmeniškai buvo patyrusi skaudžius karo smūgius. Nors buvo nervinga ir baikšti, ji neleido, kad baimė ir tėvų netektis sutrukdytų teikti pagalbą žmonėms, kurie bandė pabėgti nuo nacių. Antonina, mylėjusi gyvūnus ir maniusi, kad svarbi yra kiekviena gyva būtybė, atliko neįkainojamą vaidmenį gelbstint šimtus žydų.
„Žvelgiau į juos, apimta nevilties, – teigė ji. – Jų išvaizda ir tai, kaip jie kalbėjo, nepaliko jokių iliuzijų. ... Jutau begalinę kaltę dėl savo pačios bejėgiškumo ir baimės“.
Nors didžioji dalis zoologijos sodo per bombardavimus buvo sugriauta, Antonina, Janas ir jųdviejų sūnus leido žydams slėptis tuščiuose gyvūnų garduose, savo namuose (kartais vienu metu juose gyvendavo iki dešimties žydų) ir požeminiuose tuneliuose. Antonina su bėgliais bendraudavo per muziką: ji grodavo tam tikrą melodiją, kai jiems reikėdavo slėptis, ir užgrodavo kitą muziką, kai jie galėdavo išlįsti.
Ji netgi perdažė visos žydų šeimos narių plaukus, kad užmaskuotų jų kilmę. Kad neskambėtų žydiški vardai, Antonina kai kurias žydų šeimas praminė gyvūnų pavadinimais (pavyzdžiui, Voverės, Žiurkėnai, Fazanai), o kai kuriems gyvūnams duodavo žmonių vardus.
Kaip ir filme, tikrajame gyvenime Zabinskių istorija baigėsi laimingai. Janas kalėjime išgyveno ir grįžo į savo šeimą. Vėliau jis pradėjo dirbti Valstybinėje gamtos apsaugos komisijoje ir parašė 60 mokslinių knygų.
Iš 300 asmenų, kuriuos išgelbėjo Zabinskiai, karo metais mirė tik du. Visi kiti liko gyvi ir vėliau rado prieglobstį kitur.
1968 metais Izraelio valstybė suteikė Zabinskiams Pasaulio Tautų teisuolių titulus – garbės vardus, kurie suteikiami visiems drąsiems žmonėms, Holokausto metais padėjusiems gelbėti žydus.
