Taip sako istorikas dr. Norbertas Černiauskas ir priduria, kad minimu laikotarpiu šalyje vyksta įdomūs procesai – daržovių propaganda, kuriasi pieno barai ir sklando keistas šūkis – „sukiaulinkime Lietuvą“.
Pasak istorinių šaltinių, miestiečiai, kurių buvo ne tiek jau ir daug, ir kaimo gyventojai iki maždaug 1918-ųjų valgė labai skirtingą maistą. Todėl, pasibaigus karui, Lietuva daugiamyliais žingsniais ėmė vytis Europą – atradome naujus produktus, naujas ūkio ir verslo šakas. Pokyčiai atėjo ne tik į prezidentų ar žinomų žmonių, bet ir visų lietuvių virtuves.
„Vyksta sparti visuomenės modernizacija, ir virtuvėje šie pokyčiai labai ryškiai matosi. Ilgą laiką ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje svarbiausia buvo ne skaniai pavalgyti, bet – tiesiog, kad būtų ko pavalgyti. Kai atsiranda žymiai efektyvesnis ūkininkavimas, atsiranda ir maisto improvizacijos. Būtent tarpukariu atsiranda vadinamoji daržovių propaganda, randasi pirmieji vegetarizmo daigai ir kitos naujovės. Lietuvoje pastačius cukraus fabriką, prasideda ir desertų kultūra“, – apie didžiausius pokyčius mūsų šalies virtuvėje pasakoja istorikas.
Anot jo, su lietuviškos spaudos paplitimu, atsiranda ir patarimai šeimininkėms, receptų knygos. „Apskritai, prasideda šeimininkavimo kultūra – virtuvė tampa savotiška laboratorija, kur žmogus gali atsiskleisti, o ne tik vykdyti savotišką lažą“, – kalba N. Černiauskas.
Nors savo kasdienybės neįsivaizduojame be kefyro, grietinės, varškės sūrio, šie produktai mūsų virtuvėje yra gana nauji.
„Kefyras ir ledai yra visiška naujovė. Mūsų pieno centras, pieno pramonės gigantas, pradėjo populiarinti ledų gamybą, pieno barus, kurie buvo labai populiarūs Kaune. Beje, tuo metu buvo labai populiarus ir šūkis „sukiaulinkime Lietuvą“, – tvirtina istorikas.
