- Kaip Ramūnas Karbauskis ir „Agrokoncernas“ sugebėjo sukaupti 36 tūkst. hektarų, nors Lietuvoje formaliai nuosavybės teise leidžiama valdyti tik 500 ha?
- Keli Seimo nariai kreipėsi į mane, kaip į ministrą, ir paprašė suskaičiuoti, kiek žemės valdo agroverslo grupės. Manau, atitinkamos tarnybos turi rimtai pasidomėti visa žemės pirkimo istorija, kodėl žemė tapo kilnojamu turtu, kodėl iki 2014 m. niekam nebuvo įdomu, kiek realiai atskiri subjektai valdo žemės ir kiek jos perka. Po 2014 m., kai buvo priimtas vadinamasis žemės saugiklių įstatymas, kuris ribojo žemės įsigijimą, niekas nekontroliavo, kad jo būtų laikomasi.
Pats prisimenu, kad kai dar buvau vienu iš Žemės ūkio rūmų vadovų, kreipėmės į STT ir prašėme tirti, kas ir kokiais pinigais supirkinėja žemę. Aiškiai matėme, kad sklypai buvo superkami šešėliniais pinigais. Šie klausimai užduodami tik dabar. Tačiau nesuvesčiau visko į vieną įmonę.
Tenka pripažinti, kad tik pernai Seime priimtas įstatymas dėl Žemės ūkio bendrovių ir kooperatinių įmonių narių registro. Tik kai šis registras pradės veikti, bus galima gauti duomenis apie tai, kiek kokia bendrovė realiai valdo žemės. Kol kas žinome tik apie fizinius asmenis.
- Tačiau įstatyme, priimtame dar prieš keletą metų, buvo nuostata, kad žemės įsigijimas ribojamas asmenims, kurie nuosavybės teise jau valdo 500 ha ar didesnius plotus?
- Problema ta, kad to nebuvo kaip kontroliuoti. Jei nėra registro, notarai, kuriems buvo pavesta kontrolės prievolė, paprasčiausiai neturėjo kur patikrinti, ką asmuo ar įmonė realiai turi. Užtekdavo pačiam parašyti pažymą, kad nepažeidi įstatymo ir neturi žemės daugiau nei leistina ir galėjai pirkti.
Šiandien fizinių asmenų nuosavybė jau aiškiai matoma, kooperatinių ir žemės ūkio bendrovių nuosavybė bus matoma, kai pradės veikti registras. Tačiau iki šiol nėra uždarųjų akcinių bendrovių nuosavybės registro ir kiek kuri tokia bendrovė valdo žemės - neaišku. Be to, žemė neatskirta nuo akcinio kapitalo ir tai kelia grėsmę valstybei.
- Norite pasakyti, kad nepaisant ne vieno įstatymo, kuris keliolika metų riboja žemės ūkio paskirties žemės įsigijimą, grasinimų sankcijomis iš Europos Komisijomis dėl ribojamų užsieniečių teisių, pas mus viduje buvo betvarkė, kai užtekdavo įsteigti naują bendrovę ir galėjai žemės pirkti kiek nori?
- Taip. Nors buvo bandymų riboti pirkimą, ūkininkų nerimo, kad ateis investuotojai, niekas neįvertino tokios grėsmės, kaip galimybė įsigyti bendroves, valdančias milžiniškus plotus. Tai padaryti gali bet kuri ES registruota bendrovė. Nesvarbu, kas ją valdo. Iš kitos pusės, ūkininkui pirkti žemę tapo sudėtingiau. Reikalavimų padaugėjo, tačiau valstybės masto bėdų tai neišsprendė. Gaila, kad apie pradėjome kalbėti tik dabar.
- Gal bent dabar yra duomenys, kiek didžiausios agroverslo grupės valdo žemės?
- Kreipėmės į atitinkamas institucijas ir gavome tik tiek, kad, pavyzdžiui 60 uždarųjų akcinių bendrovių valdo 60 tūkst. hektarų. Nežinome, kiek valdo atskiros įmonių grupės, kokios įmonės kuriai grupei priklauso. Pasakyti, kiek jos realiai valdo žemės, negaliu. Aišku tik tiek, kad didžiosios grupės veikia visoje ekonominėje grandinėje – jos ne tik dirba žemę, bet ir parduoda techniką, trąšas, kredituoja ūkius. Kiek tai teisėta, ar kažkur pažeidžia įstatymus turi spręsti ne Žemės ūkio ministerija, bet atsakingos tarnybos.
Gaila, kad šiandien situacija tokia pat, kaip Nepriklausomybės pradžioje, kai didžiosios perdirbimo įmonės atsidūrė ne ūkininkų, bet verslininkų rankose. Ūkininkai nesugeba kooperuotis, patys pirkti trąšas, eksportuoti grūdus, naudojasi tarpininkų paslaugomis ir nuo jų priklausomi.
- Jūs sakėte, kad užtekdavo notarui deklaruoti, kad neturi daugiau, kaip 500 ha žemės ir notaras patvirtindavo sandorį. Tačiau tai gali būti traktuojama, kaip dokumentų klastojimas, ar bent jau neteisingų duomenų pateikimas ir įstatymo pažeidimas. Kas bus su tokiais sandoriais, kai šie atvejai bus išaiškinti.
– Jei kas nors pažeidė įstatymą, jis turi būti baudžiamas. Tačiau sakyti, jog tokia žemė bus nacionalizuojama, prisiimčiau per didelę atsakomybę. Tai turi vertinti teisėsaugos institucijos. Manau, kad 500 ha nuosavos žemės yra pakankamas skaičius sėkmingai ūkininkauti.
- Ar tiriate atvejus, kai žemė perimama už suteiktas paskolas?
- Mes tokių atvejų netiriame. Žemę perima ir bankai. Dar kai dirbau Žemės ūkio rūmuose teko dalyvauti ne vienose tokios derybose. Paprastai kreditorius būna ne vienas ir gana dažnai verslininkai skolas tiesiog perperka, kad galėtų perimti žemę ar kitą turtą. Dabar tokių perėmimų mažiau, nes anksčiau ūkininkai kūrėsi, pirko techniką ir daugiau rizikavo. Ne visada skaičiuodavo ir įvertindavo savo galimybes, finansinių instrumentų, kurie būtų saugūs, buvo mažai.
- Kiek ūkių per metus perimama?
- Tokios statistikos nėra. Be to, paprastai tokie ūkiai nėra perkami kaip vientisas ūkis. Vieni perka perka žemę, kiti techniką, pastatus.
Pastebi ir Prezidentūra
Tuo, kad žemės pirkimas praktiškai nekontroliuojamas, o priimti įstatymai neveikia, susirūpino ir Prezidentūra.
Prezidentės patarėjo Mindaugo Lingės teigimu, šiuo metu galima įsigyti žemes valdančias įmones ir taip peržengti įstatyme nustatytą 500 hektarų ribą.
„Tikrai negalima palikti vieno deklaruojančio asmens, kuris sako, kad turi tiek ir tiek žemės įsigijęs, vien jo sąžinės reikalui, kad institucijos tikėtų ir pasitikėtų ta deklaruota suma, nevykdytų apskaitos ar registro sistemų. Turi būti sukurti ir valstybės mechanizmai, kurie leistų patikrinti. Turi būti užtikrintas įstatymo įgyvendinimas ir už tai atsakinga Žemės ūkio ministerija“, – antradienį interviu „Žinių radijui" kalbėjo prezidentės patarėjas vidaus politikai.
