– Kokia jūsų istorija? Ar apie didelę šeimą svajojote seniai?
– Niekada jaunystėje nesvajojau apie didesnę nei penkių asmenų šeimą. Tiesiog neturėjau šanso pažinti, kas yra didelė šeima, nes gimiau ir augau Vilniuje, kur ir trys vaikai būdavo retenybė. Greičiausiai, mano pasirinkimas buvo susijęs su išlaisvėjimu. Kai išsivadavau nuo stereotipų ir mąstymo klišių, kai supratau kaip skirtingai žmonės traktuoja kas yra „daug“ ir kas yra „mažai“, tuomet ir atsikračiau baimės pasielgti kitaip nei įprasta mano aplinkoje. Be to, kai antrą kartą ištekėjau aš buvau vieniša mama su dviem vaikais. Taigi, mano antrasis startas buvo su nemenku kraičiu. Šeimoje atsirado dar trys vaikai, o po poros metų, kai atrodė, jog mums absoliučiai nieko nebetrūksta, gandras atnešė dar dvi sesutes viename lopšyje. Štai taip dabar kas rytą atsibundu laiminga beprotiškai triukšminguose namuose. Anksčiau neturėjau nė menkiausios nuojautos, kad turėsiu tiek vaikų, kad tai mane džiugins, vargins, bet suteiks neįkainuojamos gyvenimo pilnatvės.
– Ar turite kokių šeimos tradicijų, kurios padeda laiką praleisti išties kokybiškai?
– Mūsų šeimoje „kokybiško laiko“ terminas nevartojamas. Šiais laikais yra įprasta tą vadinamąjį visavertį laiką matuoti perkamomis pramogomis, kelionėmis, skaniu maistu, pinigais. Mano manymu, ydingas įprotis skirstyti šeimos laiką į kokybišką ir nekokybišką. Visų pirma, man yra svarbu turėti tamprų, tvirtą ir tikrą ryšį su artimaisiais. Žinoma, reikia jį puoselėti ir karts nuo karto tikrinti. Jei šeimoje tvyros nuoširdumas ir rūpestis vienas kitu, tuomet visas laikas, kurį praleisime drauge bus vertingas. Kartais trijų minučių atviras emocingas pokalbis su paaugliu gali būti šimtus kartų vertingesnis nei kelionė laivu į pasakų pilį. Žinoma, mes kaip ir visos šeimos atostogaujame, patiriame naujų įspūdžių keliaudami, vasarojame sodyboje. Tačiau nesiraunu plaukų jei ne visuomet pavyksta įgyvendinti savo gražiausius planus. Galima paprasčiausiais būdais kartais susikurti mažą idilę: paskaityti eilėraščių knygelės posmą, sukirsti pyrago ir tyloje paglostyti vienas kitam nugarą…
– Esate sakiusi, kad planuojate tik tai, ką tiksliai žinote. Ar tai ir yra ta taisyklė, kurios laikantis pavyksta suderinti kasdienius darbus ir šeimos reikalus?
– Taip, viena iš mano taisyklių – sugebėti gyventi be griežtų taisyklių. Improvizuoti. Taip išvengiu streso, kai netikėtai dūžta planai. Didelėje šeimoje pernelyg daug kintamųjų, tad neverta savęs sprausti į geležinius rėmus, nes jau ryt gali tekti viską perplanuoti. Mano įgūdžiai prisitaikyti ir išlaviruoti įvairiausiose situacijose yra išlavinti per daug šeiminio gyvenimo metų. Todėl net nežinau ar galima būtų to išmokti perskaičius vadovėlį. O kita vertus ir nėra būtina. Auginant vieną ar du vaikus mano įgūdžiai tikrai nereikalingi. Kiekvienam savo. Tiesa, čia dar labai svarbu, jog mes skirtingai traktuojame tuos pačius dalykus pagal savo asmeninę patirtį ir suvokimą. Neseniai turėjau progos įsitikinti, kad tai, ką vadinu „laisva improvizacija“ kitiems kaip tik gali atrodyti, jog aš kasdienybėje tiesiog numatau daugybę galimų ėjimų į priekį. Lyg šachmatų žaidime.
– Esate griežta mama?
– Tikrai nesu šilkinė švelnybė. Tačiau stengiuosi savo vaikams įskiepyti gilų žinojimą, jog kas beatsitiktų jų kelyje, jie visada bus išklausyti ir priglausti prie krūtinės. Meilė yra neišsenkantis motinos resursas, kiek beaugintų ji vaikų. Meilė nesidalina, o dauginasi. Jų daug, bet kiekvienas jų man yra pats mylimiausias. Šitą jie žino, apie tai mes kalbamės ir gauname progų tuo įsitikinti.
– Ką patartumėte moterims, kurios mano, kad nesusitvarko su įvairiausiomis pareigomis ir buitimi? Galbūt turite tam tikrą požiūrį, kuris jums padeda?
– Mes suspėjame gyvenime lygiai tiek, kiek suspėjame. Nei daugiau, nei mažiau. Jei jums nuolat atrodo, kad nieko nespėjate, mano manymu, gali būti kelios to priežastys. Arba pernelyg daug iš savęs reikalaujate, arba jums atrodo, kad iš jūsų kiti nežmoniškai daug tikisi. Nesiekite tobulumo ir mažiau graušitės. Nebijokite būti neigiamai įvertinta, nes tai niekaip nesusiję su asmeniniu pasitenkinimu savo gyvenimu. Kita vertus, jei ir patys išmoktume būti mažiau kritiški sau ir kitiems, susikurtume draugiškesnę aplinką, kurioje apskritai būti kitokiu ir veikti būtų gerokai lengviau. Ir jokiu būdu nelyginkite savęs su kitais „sėkmingais“ pavyzdžiais, nes, greičiausiai, jūs vis tiek turite galimybę pamatyti tik gražiąsias tų „sėkmingųjų“ atvejų puses.
– Rašote, kad tinklaraštis – tai meditacija ir laikas sau. Kaip dar atsipalaiduojate, iš kur semiatės energijos?
– Taip, rašau visą gyvenimą. Dar vaikystėje rašiau eilėraščius, kuriuos senelių džiaugsmui buvo išspausdinę keli vaikiški žurnalai. Rašyti rašinius buvo vienas mėgiamiausių mano užsiėmimų mokantis mokykloje. Vėliau reklamos agentūrose kūriau reklaminius tekstus, šūkius, žinutes, koncepcijas, scenarijus. Jau pusantrų metų esu atradusi dar vieną malonų užsiėmimą – tinklaraščio rašymą vakarais. Man tai būdas išgryninti mintį, sustoti, apmąstyti, pasidalinti įžvalgomis, ieškoti bendrystės su kitomis moterimis. Tai teikia neapsakomą malonumą. O visa, ką darau su malonumu man ir teikia papildomų jėgų. Kaip ir kūrybiškumas. Juk mūzos egzistuoja tik mūsų vaizduotėje. Įkvėpimas – aplink, paprastoje dulkėtoje kasdienybėje. Tereikia išmokti pamatyti. Pati kūryba stimuliuoja dar didesnį kūrybiškumą. Kuo daugiau darai, tuo daugiau kyla naujų minčių naujiems darbams. Kai nieko neveiki, tai ir nesinori nieko.
– Ar sulaukiate tinklaraščio skaitytojų laiškų? Kuo dažniausiai domisi moterys?
– Taip, sulaukiu. Malonu juos skaityti, visuomet stengiuosi atsakyti. Dažniausiai tai būna dėkingumo laiškai. Skaitytojoms yra tiesiog gera atrasti, kad panašius jausmus, emocijas, baimes, abejones išgyvena ne jos vienos. Be to, aš nesu anoniminis žinučių rašinėtojas. Esu gyvas žmogus su savo istorija, neslepiu savo vardo. Nes šventai tikiu, kad esame gimę ne tik imti, o duoti ir dalintis. Tame matau prasmę. Kartais laiškuose klausia patarimo, tačiau universaliausias mano patarimas – įsiklausyti į save ir priimti tik sau labiausiai tinkantį sprendimą. Nes tik tuomet prisiimi atsakomybę už savo gyvenimą, pradedi tikėti sėkme ir dedi visas įmanomas pastangas, kad patvirtintum savo nuojautą.
– Vadovaujate kūrybinės komunikacijos agentūrai, rašote tinklaraštį, esate 7 vaikų mama, tad, regis, veiklų per akis, tačiau neseniai pristatėte ir savo pirmąją knygą „Vandeninės moterys“. Kaip ryžotės imtis knygos rašymo?
– Nedrįsau net svarstyti apie romano rašymą, galbūt būčiau pribrendusi panašioms mintims, bet gerokai vėliau. Tačiau vieną dieną sulaukiau leidyklos pasiūlymo parašyti knygą. Planas su ankštais terminais skambėjo gana makabriškai, iš pradžių tikrai buvo sunku įsivaizduoti, kur dar į mano tirštą kasdienybę įterpti knygos rašymą. Ryžausi, kai supratau, kad tos sudėtingos aplinkybės, kurios man labiausiai trukdo įgyvendinti svajones, kartu yra ir tai, kas mane labiausiai disciplinuoja. Knyga nėra didelės apimties, rašiau gerą pusmetį, tačiau „brendau“ jai visą gyvenimą. Ir dabar aš tikrai abejoju, ar būčiau parašiusi „Vandenines moteris“, jei negyvenčiau savo nuolatiniame šurmulyje su vaikais ir anūkais. Knygos rašymu susikūriau sau smagų pretekstą bent laikinai ištrūkti nuo rutininių darbų. Sprukdavau kelioms dienoms į savo rašomą istoriją, o grįždama parsinešdavau vis daugiau įkvėpimo mėgautis savo triukšminga kasdienybe.
– Apie ką jūsų knyga? Į kokį skaitytoją taikote?
– Tai romanas apie moteris. Apie jaunas, senas, klystančias, ieškančias laimės ir savo tapatybės. Tokia iš pirmo žvilgsnio paprasta istorija, supinta iš Vilniaus peizažų, skirtingų moterų likimų, trupučio intrigos, meilės, nuobodulio ir įdomių faktų apie vandenį. Tačiau sutikau nemažai skaitytojų, kurios prisipažįsta jį perskaičiusios net po tris kartus per gana trumpą laiką! Juk knyga dar tik mėnuo knygynų lentynose. Tuo remiantis darau išvadą, kad man pavyko parašyti daugiasluoksnę istoriją, kai kiekvieną kartą, priklausomai nuo savo emocinės būsenos ir stebėjimo taško, atrandi kažką naujo. Knygoje reikšminga moterų bendrystės ir draugystės tema. Be to, man labai rūpėjo pabandyti atskleisti moteriškos stiprybės (kurią kažkodėl dažnai vadiname silpnybe) paslaptį. Gyvenimo įvykius galima nagrinėti skirtingame kontekste. Paradoksalu, tačiau kai tik pradedame suvokti savo mastelį pasaulio kontekste ir nustojame susireikšminti, pasijaučiame galingos visatos dalimi ir atrandame vidinės išminties džiaugtis gyvenimu, o ne priekaištauti jam.
Maniau, kad mano knyga skirta 25-45 metų ambicingai, kūrybingai, jautriai, galbūt nusivylusiai ar pavargusiai nuo šeiminės rutinos moteriai. Tačiau prieš keletą dienų gavau atsiliepimą iš septyniasdešimtmetės skaitytojos. Vadinasi, aš klydau. Visko gali būti, kad „Vandeninės moterys“ įkvepia drąsos pasielgti truputį kitaip nei įprasta, kursto smalsumą gyvenimui ir ateičiai. Ir visai nesvarbu, kiek tos gyvenimiškos ateities mums yra likę.
